Laikausi tikėjimo totalitarizmo priespaudoje

PAPASAKOJO MICHAILAS DASEVIČIUS

„Vokietijoje mes šaudėme Jehovos liudytojus. Ar matai tą šautuvą? — paklausė gestapo pareigūnas, rodydamas į kampą. — Be jokio sąžinės graužimo galėčiau subadyti tave jo durtuvu.“

Man tebuvo 15 metų, kai išgirdau šį grasinimą 1942-aisiais naciams viešpataujant mano tėviškėje.

GIMIAU 1926-ųjų lapkritį mažame kaimelyje netoli Stanislavo (dabar Ivano Frankovskas); tuo metu jis priklausė Lenkijai. Per Antrąjį pasaulinį karą (nuo 1939 metų rugsėjo iki 1945 metų gegužės) valdžios keitėsi: pirmiausia tą vietovę užėmė Tarybų Sąjunga, vėliau kurį laiką ji buvo Vokietijos rankose, galiausiai vėl atiteko sovietams. Po karo ji tapo Ukrainos Tarybų Socialistinės Respublikos dalimi, o 1991-aisiais iširus Tarybų Sąjungai pateko į Ukrainos valdas.

Mano tėvas lenkas ir baltarusė motina lankė Graikų katalikų bažnyčią. Tačiau 1939 metais dvi moterys, priklausiusios gretimo Gorigliadų kaimelio Jehovos liudytojų susirinkimui, kurį sudarė 30 narių, įteikė mums bukletą „Visuotinis karas arti“. Jame buvo aprašyti įvykiai, kuriuos pats mačiau savo akimis. Tačiau išvydęs klausimą: „Kodėl tautos tokios greitos kariauti?“, kruopščiai išnagrinėjau jame pateiktą Biblija pagrįstą paaiškinimą.

Karas buvo ne vienintelė bėda Ukrainoje. Siautė didelis badas. Pagal Tarybų Sąjungos ministro pirmininko Josifo Stalino politiką, žmonės prievarta buvo deportuojami į Rusiją. Tos kančios, kurias teko stebėti, paskatino mane kruopščiai tyrinėti Bibliją. Paprašiau vieno liudytojo iš Gorigliadų studijuoti ją su manimi.

Mūsų kaimelį Odajevą nuo Gorigliadų skiria Dnestro upė, todėl keletą kartų per savaitę maža valtimi per ją plaukdavau į Biblijos studijas. 1941-ųjų rugpjūtį kartu su seserimi Ana bei kitais dviem žmonėmis buvau pakrikštytas Dnestre.

Tardomas gestapo

Vokietija kraštą okupavo 1941 metais, bet mes, nors ir grėsė bausmė, nenutraukėme krikščioniškos veiklos. Kitąmet pradėjau  pionierišką tarnybą; visur keliauti tekdavo dviračiu. Netrukus įvyko įžangoje minėtas susitikimas su Vokietijos gestapu. Štai kaip viskas buvo.

Kartą grįždamas iš tarnybos aplankiau dvi bendratikes — motiną su dukra. Tos dukros vyras prieštaravo mūsų tikėjimui ir atkakliai stengėsi sužinoti, kas jai duodavo biblinę literatūrą. Tą dieną turėjau ne tik keletą leidinių, bet ir bendrakrikščionių tarnybos ataskaitas. Jos vyras pamatė mane išeinantį iš jų namų.

„Stok!“ — suriaumojo jis. Čiupau savo krepšį ir leidausi bėgti.

„Stok! Vagis!“ — suriko jis. Laukuose dirbę darbininkai pamanė, jog aš kažką pavogęs, ir mane sulaikė. Moters vyras nusivedė mane į policijos nuovadą, kur buvo gestapo pareigūnas.

Šis, pamatęs krepšyje leidinius, vokiškai sušuko: „Rezerfordas! Rezerfordas!“ Man nereikėjo vertėjo, kad suprasčiau jo susijaudinimo priežastį. Džozefas Rezerfordas buvo Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrijos prezidentas, tad jo pavardė būdavo nurodyta Jehovos liudytojų leidžiamų knygų antraštiniame puslapyje. Tuomet vyras ėmė kaltinti, neva aš esąs jo žmonos meilužis. Policija bei gestapo pareigūnas žinojo, kad tai absurdas, nes aš to vyro žmonai tikau į sūnus. Paskui prasidėjo tardymas.

Jie norėjo žinoti, kas aš, iš kur kilęs, o ypač — iš kur gavau knygas. Tačiau aš tylėjau. Jie ne kartą mane mušė bei tyčiojosi, paskui užrakino rūsyje. Buvau kvočiamas dar tris dienas. Paskui buvau nuvestas į gestapo pareigūno kabinetą, kur šis grasino subadyti durtuvu. Nežinojau, ar jis įvykdys savo grasinimą. Nuleidau galvą. Atrodo, tyla truko labai ilgai. Netikėtai jis tarė: „Gali eiti.“

Kaip matote, skelbti tuo laiku buvo pavojinga — taip pat rengti sueigas. 1943 metų balandžio 19 dieną kasmetiniam Kristaus mirties Minėjimui švęsti panaudojome du namo kambarius Gorigliaduose (Luko 22:19). Prieš pat sueigos pradžią kažkas sušuko, jog artinasi policija. Kai kurie iš mūsų pasislėpė sode, o mano sesuo Ana bei kitos trys moterys nulipo į rūsį. Policija jas rado ir vieną po kitos ištempė apklausti. Žiaurūs kankinimai truko daugelį valandų, viena moteris buvo sunkiai sužalota.

 Pasaulio scena keičiasi

1944-ųjų vasarą vokiečiai atsitraukė ir tarybinė armija grįžo. Būdami Jehovos tarnai, laikėmės tų pačių Biblijos principų kaip ir nacių okupacijos laikotarpiu. Atsisakėme dalyvauti bet kokioje karinėje ir politinėje veikloje. Greitai mūsų ištikimybė šiems Biblijos principams buvo išmėginta (Izaijo 2:4; Mato 26:52; Jono 17:14).

Po kelių dienų tarybinė armija ėmė šaukti visus jaunuolius į kariuomenę. Dar blogiau, rekrūtų reikėjo ne tik jai. Ukrainos partizanai irgi ieškojo jaunuolių, nusivesdavo juos miškan ir apmokydavo kariauti. Mes, liudytojai, patekome į keblią padėtį, nes turėjome įrodyti savo neutralumą dviem priešiškoms pusėms — sovietams ir partizanams.

Sykį mūsų kaime tarp šių dviejų grupių įvyko susirėmimas ir po jo ant kelio prie mūsų namo liko gulėti pora užmuštų partizanų. Atėję pareigūnai klausė, ar mes pažinojome užmuštuosius. Jie nutarė išsivesti mane kartu ir įtraukti į sudaromą lenkų kareivių pulką, nes buvau lenkų kilmės.

Aš drauge su kitais keturiais liudytojais atsisakiau stoti į armiją, tad traukiniu buvome nugabenti į Dnepropetrovską, esantį už kokių 700 kilometrų į rytus. Ten paaiškinę, jog armijoje negalime tarnauti dėl savo Biblija pagrįstų įsitikinimų, buvome uždaryti į kalėjimą, iki bus pateikti kaltinimai. Atvykę į teismą, sužinojome, jog bylą tirs žydas. Savo ginamojoje kalboje, kurios pareigūnas atidžiai klausėsi, paaiškinome savo įsitikinimus. Paminėjome, mūsų manymu, jį sudominti turinčius dalykus, pavyzdžiui, izraelitų priespaudą bei jų išvadavimą iš Egipto per Mozę.

Tuos mėnesius, kol teismas rengėsi priimti nuosprendį, gyvenome vienoje kameroje su maždaug 25 kaliniais. Sužinoję, jog atsisakėme stoti į armiją, jie sušuko: „Jūs mūsų broliai!“ Deja, netrukus paaiškėjo, kad jie yra ne liudytojai, o baptistai. Jie stojo armijon, tačiau buvo suimti, kai atsisakė nešiotis ginklą.

1945-ųjų gegužę mus, vis dar kalinčius Dnepropetrovske, vidurnaktį prikėlė šūviai ir riksmai, ataidintys iš barakų bei gatvių. Svarstėme, kas tai: riaušės, mūšis ar šventė. Rytą per pusryčius iš vyrų kirpyklos išgirdome naujieną — karas baigėsi! Netrukus ir baptistams, ir mums teismas paskelbė tokį pat nuosprendį — dešimt metų darbo stovykloje.

Stovykla Rusijoje

Mes, penki liudytojai, buvome išsiųsti į Rusiją. Po dviejų savaičių kelionės geležinkeliu galiausiai išlipome Suchobezvodnojėje, esančioje už 400 kilometrų į rytus nuo Maskvos. Suchobezvodnojė buvo administracinis centras, koordinavęs 32 darbo stovyklas, išsidėsčiusias palei geležinkelį. Kiekvienoje stovykloje buvo tūkstančiai kalinių. Praleidęs tame centre šešis mėnesius, buvau pasiųstas į stovyklą Nr. 18, kurioje kalėjo  daugiausia kriminaliniai bei politiniai nusikaltėliai.

Mus pristatė kirsti medžių, o tai buvo labai sunkus darbas. Kartais tekdavo bristi iki juosmens sniege ir, rankiniu pjūklu nupjovus medžius, juos vilkti. Kartą per savaitę, sekmadieniais po pusryčių, stovykloje galėdavau pasikalbėti su kitais keturiais liudytojais Biblijos temomis. Tai buvo mūsų sueigos. Taip pat švęsdavome Minėjimą, — sykį jį šventėme pirtyje. Kaip Jėzaus kraujo simbolį naudojome gervuogių sultis, nes neturėjome vyno.

Slėgė baisus vienatvės jausmas. Išliedavau širdį Jehovai ir jis sustiprindavo, kaip kad stiprino pranašą Eliją, apimtą panašių jausmų (1 Karalių 19:14, 18). Dievas padėjo man suprasti, jog mes ne vieni. Jis išties buvo tvirta atrama mano gyvenime, net tomis sunkiomis aplinkybėmis.

Visose stovyklose prie Suchobezvodnojės buvo po keletą liudytojų ir su jais retkarčiais susisiekdavome per vieną brolį, kuris darbo reikalais lankydavosi visose stovyklose. Jis buvo lyg tarpininkas: slapčia gabendavo literatūrą iš vienos stovyklos į kitą. Taip galėjome pasidalinti negausia literatūra. Kaip tai sustiprindavo!

Atgal į Ukrainą

Vyriausybei paskelbus amnestiją, mano bausmės laikas buvo sutrumpintas iki penkerių metų. Tad 1950-ųjų balandį grįžau namo, į savo susirinkimą Gorigliaduose. Mūsų veikla Ukrainoje tebebuvo uždrausta, skelbti vis dar buvo pavojinga. Bet pastangos nenueidavo veltui.

Grįžęs netrukus užkalbinau vyrą, pavarde Kozakas, iš Žabokrukių kaimo, esančio už 20 kilometrų nuo mano namų. Paklausiau, kaip jis verčiasi su savo šeima. Žinojau, jog kolūkių darbininkai vos galą su galu suduria, tad šis klausimas, mano manymu, buvo gera įžanga. Paaiškinau, kad Biblijoje buvo išpranašautas mūsų dienomis jaučiamas maisto stygius bei vykstantys karai (Mato 24:3-14). Jis panoro sužinoti daugiau, tad apsilankiau vėl. Kas savaitę sukardavau 40 kilometrų pirmyn ir atgal studijuoti Bibliją su Kozakų šeima. Rizika bei paaukotas laikas pasimiršo, kai 1950 metų rugpjūtį Kozakai pasikrikštijo.

Netrukus po krikšto ta šeimyna buvo ištremta drauge su tūkstančiais kitų liudytojų. 1951-ųjų balandžio pradžioje juos netikėtai suėmė ginkluoti kareiviai ir — be jokio teismo ar tyrimo — išsiuntė į Sibirą. Kozakai bei daugelis kitų mano draugų buvo priversti ten gyventi. *

Iš 15 Gorigliadų liudytojų šeimų tik 4 buvo ištremtos. Tačiau kituose susirinkimuose ištremtųjų buvo daugiau. Kaip vyko masinis trėmimas? Valdininkai turėjo liudytojų sąrašus, todėl panorėję galėjo iškart daug suimti. Atrodo, sąrašai buvo baigti 1950 metais, kai tebekalėjau Rusijoje, tad mano pavardės juose nebuvo.  Prieš mėnesį, 1951-ųjų kovą, buvau vedęs Fenią, ištikimą Jehovos tarnaitę. Visa Fenios šeima buvo ištremta, tačiau jai pavyko to išvengti, nes, tapusi mano žmona, Fenia gavo mano pavardę, o šios sąraše nebuvo.

Sunkūs tikėjimo išbandymai

Po trėmimų likusieji turėjo perorganizuoti veiklą. Manęs paprašė prižiūrėti 15 kaimyninio Ivano Frankovsko rajono susirinkimų, kuriuose, net ir po trėmimų, buvo likę maždaug po 30 liudytojų. Kadangi privačiai dirbau dailide, turėjau lankstų grafiką, tad kartą per mėnesį slapta susitikdavau su broliais iš kiekvieno susirinkimo.

Dažnai susieidavome naktį kapinėse, nes būdavome tikri, kad niekas nesutrukdys. Paprastai tardavomės, kaip užtikrinti, kad visi susirinkimai turėtų biblinės literatūros. Retkarčiais gaudavome Sargybos bokšto žurnalo numerį lenkų ar rumunų kalba ir išversdavome jį į ukrainiečių. Tačiau valdininkai mus nuolat stebėdavo ir stengdavosi rasti bei sunaikinti mūsų primityvius kopijavimo aparatus.

Blogiausia buvo tai, kad neturėjome ryšio su kitų šalių bendratikiais bei Bruklino (Niujorkas) broliais, vadovavusiais visai krikščionių veiklai. Todėl mūsų susirinkimai buvo susiskaldę, plito įvairūs gandai bei mezgėsi intrigos. Kai kurie liudytojai palikdavo organizaciją ir suformuodavo priešiškas grupes. Net apie vadovaujančiuosius Brukline sklido įvairios apkalbos.

Daugelis iš mūsų suvokė: sunkiausi tikėjimo išbandymai yra ne persekiojimai, o nesutarimai susirinkimuose. Nors kai kurie atsiskyrė nuo mūsų, supratome, kaip svarbu laikytis organizacijos ir laukti, kol Jehova viską išspręs. Kaip džiugu, kad dauguma mūsų kraštiečių liudytojų taip ir darė. Be to, džiaugiuosi galėdamas pasakyti, jog daugelis palikusiųjų organizaciją vėliau suvokė savo klaidą ir grįžo drauge su mumis tarnauti Jehovai.

Net tais sunkiais laikais, kai nebuvo ryšio su organizacija, uoliai skelbėme ir sulaukėme gausių palaimų. Ir dar kokių! Kaskart dalyvaudamas Susirinkimo knygos studijose matau Jehovos palaimas. Visi 20 ar daugiau knygos studijų grupės narių tiesą sužinojo iš mano šeimynos.

Mano tėvai ir sesuo Ana mirė būdami ištikimi Jehovai. O aš drauge su Fenia tebetarnauju kiek pajėgiu. Laikas išties greit bėga. Per pastaruosius 30 metų Jehovos liudytojai Ukrainoje patyrė daug jaudinančių įvykių, kurių neįmanoma aprašyti šiame trumpame pasakojime. Su pasitenkinimu žvelgiu atgal į ilgus savo tarnybos Jehovai metus ir esu įsitikinęs, jog jis ir toliau išliks mano atrama, nes apie save yra pasakęs: „Aš esu Viešpats, ir aš nesikeičiu“ (Malachijo 3:6).

[Išnaša]

[Anotacija 21 puslapyje]

Jie norėjo žinoti, kas aš, iš kur kilęs, o ypač — iš kur gavau knygas. Tačiau aš tylėjau

[Anotacija 22 puslapyje]

Slėgė baisus vienatvės jausmas. Išliedavau širdį Jehovai ir jis sustiprindavo

[Iliustracija 20 puslapyje]

Aš su Fenia 1952 metais

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su Fenia šiandien