Atželdinami Amazonės miškai
Atželdinami Amazonės miškai
GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO BRAZILIJOJE
PER praėjusį dešimtmetį pasaulis kasmet netekdavo milijonų hektarų natūralaus miško, kaip teigiama Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos pranešime. Vien tik Brazilijoje drėgnuosiuose Amazonės miškuose dūzgiančiais motoriniais pjūklais ir ugnies liepsnomis Vokietijos dydžio plotas buvo paverstas paprasčiausiomis ganyklomis. Kur anksčiau kraštovaizdyje matėsi tik medžių viršūnės, dabar plyti suskerdėjusio molio laukai, kuriuose teauga skurdžios piktžolės bei stūkso saulėje kepinami kelmai.
Nors toks miško naikinimas kelia nerimą, viltis dar nėra prarasta. Viena perspektyvi programa jau davė rezultatų. Viename šaltinyje ji pavadinta želdinamąja žemdirbyste ir apibūdinta kaip „agrosistema, kai miškininkystė derinama su pasėlių auginimu ar gyvulininkyste ekologiškai... funkcionaliomis priemonėmis“. Kaip funkcionuoja želdinamoji žemdirbystė? Kokie jos rezultatai? Ką tokiu būdu bus galima pasiekti ateityje? Kad tai išsiaiškintų, Atsibuskite! korespondentas apsilankė Nacionaliniame Amazonės tyrimų institute (INPA) Manauso mieste (Amazonės valstija).
Nusivylimas ieškant išsigelbėjimo
Johanas van Leivenas, olandų agronomas, dirbantis INPA Agronomijos departamente, padeda Amazonės ūkininkams jau 11 metų. Tačiau kaip tiek daug ūkininkų atsidūrė Amazonės miškuose? Gerai mechanizuoti ūkiai centrinėje bei pietų Brazilijoje išstūmė smulkius ūkininkus iš jų žemių, tad jie neteko pragyvenimo šaltinio ir turėjo pasitraukti kitur. Kiti ūkininkai, anksčiau auginę džiutą, kuris buvo naudojamas maišams gaminti, taip pat neteko savo pragyvenimo šaltinio,
nes maišus buvo pradėta gaminti iš polietileno. Dar kiti gyveno sausringuose rajonuose ir buvo priversti ieškoti derlingesnių žemių. Kur jie galėjo keltis? Išgirdę apie galimybę Amazonės regione gauti žemės, būstą ir apie derlingą tenykštį dirvožemį, jie patraukė link drėgnųjų miškų.Tačiau netrukus naujakuriai pamatė, kad šiose vietovėse iškrenta labai daug kritulių, nuolatos drėgna, karšta, o dirvožemis nederlingas. Per dvejus ketverius metus žemė būdavo visiškai nualinama, todėl iškilo ta pati problema: nuskurdę žmonės ir nualinta žemė. Nusivylę ūkininkai iškirsdavo dar didesnius miško plotus ir paversdavo juos dirbama žeme.
Tiesa, smulkūs ūkininkai nėra pagrindiniai Amazonės miškų nykimo kaltininkai. Daugiausia žalos padaro stambiosios galvijų fermos, agrariniai prekybiniai ūkiai, kasyba, miško ruoša bei hidroelektrinių statyba. Vis dėlto nemažai miško sunaikina ir atsikėlę smulkūs ūkininkai, kurie plečia dirbamos žemės plotus kirsdami bei degindami miškus.
Bendradarbiavimas su „gyvomis enciklopedijomis“
„Kad ir kokią žalą šie neturtingi ūkininkai daro miškui, — sako Van Leivenas, — jie
neturi kitos išeities. Tad jei norime sustabdyti miškų naikinimą, turime padėti jiems pragyventi iš tos pačios žemės nekertant daugiau miško.“ Kaip tik to ir siekiama minėtąja programa: ūkininkai yra mokomi, kaip nenualinti dirvos ir naudotis tuo pačiu plotu daugelį metų. Kas padėjo mokslininkams siekti šio tikslo?Po metų metais trukusių apžiūrų, apklausų ir dirvožemio tyrimų buvo galima pradėti įgyvendinti INPA sudarytą miškų saugojimo programą. Ypač daug duomenų buvo surinkta apklausus „gyvas enciklopedijas“ — indėnus ir kaboklus (tauta, kilusi susimaišius baltaodžiams, juodaodžiams bei indėnams), kurių protėviai apsigyveno Amazonės baseine.
Šie Amazonės gyventojai žino daugelį dalykų. Jiems yra gerai pažįstamas vietinis klimatas ir dirvožemio tipai: juodžemis, rausvasis molžemis, balkšvasis molžemis, raudonžemis ir priesmėlis. Be to, jie nusimano apie vietiniuose miškuose augančius vaisius, prieskonius ir vaistinius augalus. Agronomai bei ūkininkai, perėmę šias žinias iš vietinių gyventojų, tapo bendradarbiais, o tai patobulino miško išsaugojimo programą.
Miškas — ne kasykla
Miško išsaugojimo programa yra vykdoma palaipsniui. Pirmiausia buvo stengiamasi įtikinti ūkininkus žiūrėti į mišką ne kaip į kasyklą, kurioje galima išgauti naudingų iškasenų ir po to ją palikti, o kaip į gamtos išteklius, kurie gali atsinaujinti. Vėliau jiems buvo pasiūlyta auginti ne tik manijokus, bananus, kukurūzus, ryžius, pupas bei kitus greitai augančius pasėlius, bet ir medžius. „Medžius? — klausė ūkininkai. — Kam?“
Dauguma ūkininkų yra atsikėlę iš tokių vietovių, kuriose medžiai nedaro didelės reikšmės žemės ūkiui, ir jie nėra susipažinę su Amazonėje augančių medžių rūšimis, tad tyrinėtojai išsamiai paaiškino, kodėl naudinga juos auginti. Jie padėjo suprasti, kad miško dirvožemis yra nepajėgus išlaikyti maisto medžiagų, reikalingų pasėliams. Pavyzdžiui, lietus išplauna iš dirvožemio maisto medžiagas dar nespėjus pasėliams jų įsisavinti. O medžiai sugeba įsisavinti maisto medžiagas ir sukaupti jų atsargų bei padeda dirvožemiui likti derlingam. Dar medžiai teikia pavėsį, o jų lapais galima šerti gyvulius. Ūkininkai taip pat gali padaryti iš jų gyvatvores, kuriomis pažymėtų savo valdas. Ir, be abejo, galima gauti pelno pardavus vaisius bei medieną.
Ūkininkai taip pat buvo paskatinti sodinti skirtingų rūšių medžius. O kam? Kad gautų įvairių vaisių derlių bei galėtų paruošti keleto rūšių medienos. Tuomet ūkininkui nereikės pigiai parduoti gausaus vienos ar keleto rūšių vaisių derliaus dėl to, kad tuo pat metu visi pardavinėja tuos pačius vaisius.
Įdiegta programa davė vaisių
Kokie medžiai yra sodinami? „Šiuo metu mes esame pasodinę apie 30 ar 40 iš čia paminėtų vaismedžių rūšių“, — sako agronomas Van Leivenas, rodydamas daugiau nei 65 egzotinių medžių pavadinimų sąrašą. Norėdamas įrodyti, jog programa veiksminga, Van Leivenas parodė keletą to paties sklypo nuotraukų, padarytų skirtingu laiku. (Žiūrėk rėmelį „Kaip miškas gali atsigauti“.)
Apsilankius Manauso maisto turguose matyti, jog įdiegta miškų išsaugojimo programa rezultatyvi. Šiuose turguose jau galima nusipirkti daugiau nei 60 įvairių vietinių gyventojų išaugintų vaisių rūšių. Agronomai tikisi, jog kuo giliau ši programa įleis šaknis, tuo lėčiau nyks miškai. Juk kuomet ūkininkas išmoks naudotis tuo pačiu žemės sklypu daugelį metų, jis daugiau nebekirs naujų miško plotų.
Šios pagirtinos pastangos tikriausiai neatitaisys pasauliniu mastu žemės ekologijai padarytos žalos, tačiau jos parodo, ką galima nuveikti, kuomet vertingi mūsų žemės ištekliai yra naudojami su pagarba.
[Rėmelis/iliustracijos 24 puslapyje]
Pranašesnė už apelsiną ir barbadosinę malpigiją
Apelsinas, visiems žinomas vitamino C simbolis, nublanksta prieš vieną uogą, pripažintą „naująja vitamino C karaliene“. Prieš ją turi nusileisti netgi barbadosinė malpigija, viešpataujanti tarp vaisių, kuriuose gausu vitamino C. Kas yra ta naujoji karalienė? Tai maža, tačiau tvirta skaisčiai raudona uoga, kuri yra vynuogės dydžio ir paprastai auga Amazonės salpose. Ant kokio krūmo ji auga? Uoginės mirtūnės. Ar ji verta karalienės titulo? Viename Brazilijos žurnale teigiama, kad 100-e gramų apelsinų yra 41 miligramas vitamino C, o 100-e gramų barbadosinių malpigijų — 1790. Tačiau tame pačiame uoginės mirtūnės vaisių kiekyje vitamino C yra netgi 2880 miligramų — 70 kartų daugiau nei apelsinuose!
[Šaltinio nuoroda]
Barbadosinės malpigijos ir uoginės mirtūnės vaisiai: Silvestre Silva/Reflexo
[Rėmelis/iliustracijos 25 puslapyje]
Medžių sodinimo tvarkos gudrybės
Kuomet ūkininkai sutinka pritaikyti kai kuriuos miško išsaugojimo specialistų patarimus, agronomas Johanas van Leivenas gali duoti konkretesnių pasiūlymų — padaryti jiems jų būsimo sodininkystės ūkio planą. Užuot bet kaip sodinus bet kokius medžius, kompiuteriniai agroekosistemų modeliai padeda nustatyti, kokių rūšių medžius ir kokia tvarka tinkamiausia sodinti. Atskirų grupių medžiai — nedideli, vidutinio dydžio ir dideli — turi būti sodinami sistemingai.
Pavyzdžiui, pirmosios grupės medžiai — peruvinė gvajava, gvaraninė paulinija ir stambiažiedis kakavmedis — sodinami arti vienas kito. Jie būna nedideli, tačiau greitai užaugina vaisius. Vidutinio dydžio medžiams, tarkim, gleivingajai rolinijai, amerikinei persėjai ir astrokarijai, prireiks daugiau vietos. Šių medžių derlius uždera vėliau nei pirmosios grupės. Didelius medžius — bertolecijas, gauruotąsias kariotas ir stambialapes svietenijas — reikia sodinti dar rečiau. Iš pastarųjų medžių vieni auginami dėl vaisių, kiti — dėl medienos, o kai kurie tinka ir tam, ir tam. Kuomet visos trys medžių grupės yra auginamos kartu, ūkis pasidaro panašus į mišką.
[Iliustracijos]
Johanas van Leivenas (dešinėje)
Manauso turgus, kuriame parduodami vietinių gyventojų užauginti vaisiai
[Šaltinio nuoroda]
J. van Leeuwen, INPA, Manaus, Brazil
[Rėmelis/iliustracijos 26 puslapyje]
Kaip miškas gali atsigauti
1. (1993 m. vasaris) — Šis centrinės Amazonės miško sklypas buvo iškirstas ir išdegintas 1992 m. rugsėjį. 1993 m. sausį jame buvo pasodinti ananasai, dar po mėnesio — vaismedžiai.
2. (1994 m. kovas) — Ananasai jau išaugo, o vaismedžių sodinukai šiek tiek paūgėjo. Šalia sodinukų įsmeigti kuoliukai su juostelėmis nurodo, kur auga kiaušininė poterija, bertolecija, aliejinė baktrija ir kiti medeliai. Piktžolių ravėjimas yra naudingas ne tik pasėliams, bet ir medžiams. Tarsi norėdami parodyti dėkingumą, medžiai padeda dirvožemiui atsigauti.
3. (1995 m. balandis) — Greitai augančių pasėlių derlius nuimtas, suvalgytas ar parduotas, o įvairiausi vaismedžiai tebeauga.
[Šaltinio nuoroda]
1—3 nuotraukos: J. van Leeuwen, INPA-CPCA, Manaus, Brazil