Tremtis į Botanio įlanką

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AUSTRALIJOJE

„RADAU tą knygą ant kelio“, — teisinosi jaunuolis, vardu Jobas. Šis strazdanotas devyniolikmetis, eidamas viena Londono gatve, buvo suimtas ir apkaltintas vagyste. Kiek kainavo knyga? Tik aštuoniasdešimt centų! Tačiau jaunuolio pasiteisinimas nesuminkštino teisėjo širdies ir jis nuteisė vaikiną septyneriems metams pataisos darbų.

Kitoje žemės pusėje, dabartinio Kvebeko (Kanada) teritorijoje, buvo suimtas ponas Fransua Morisas Lepajeras. Jis dalyvavo nesėkmingame ginkluotame sukilime prieš Britanijos vyriausybę, todėl buvo pasmerktas mirti. Tačiau teismas nusprendė skirti kitokią bausmę.

Tuos du jaunus vyrus siejo kur kas daugiau nei nusižengimas Britanijos įstatymui — jiedu abu buvo išsiųsti laivu Australijon, į neseniai įkurtą pataisos darbų koloniją, pavadintą Botaniu.

Ką reiškė būti kaliniu Australijoje? Kiek ten buvo ištremta žmonių? Kodėl tiedu jauni vyrai atsidūrė taip toli nuo namų?

Kodėl į Australiją?

1718 metais Britanijos vyriausybė nusprendė pratuštinti vis pilnėjančius kalėjimus, išsiųsdama nusikaltėlius. XVIII amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje kasmet vidutiniškai po tūkstantį kalinių buvo plukdoma į kitas šalis, dažniausiai į Britanijos kolonijas Merilendą ir Virdžiniją. 1783 metais, Šiaurės Amerikoje pasibaigus Nepriklausomybės karui, Britanija tų kolonijų jau nebeturėjo ir nebegalėjo ten siųsti sunkių nusikaltėlių. Tačiau iki to laiko Amerikon pateko per 50000 nuteistųjų.

Kita tremties vieta buvo pasirinktas sausringas kraštas kitoje pasaulio pusėje. Prieš 13 metų jūrų karininkas Džeimsas Kukas buvo padaręs rytinės to žemyno pakrantės žemėlapį bei paskelbęs ją Britanijos nuosavybe. Drauge su juo keliavęs Džozefas Banksas nusprendė, jog ši vieta puikiai tinka Britanijos imperijoje nepageidaujamiems subjektams tremti. Taip 1787-ųjų gegužę pirmoji 11 mažų laivų flotilė išsirengė 26000 kilometrų kelionėn į Botanio įlanką. Per 80 metų, iki 1868-ųjų, į Australiją buvo ištremti 158829 nuteistieji.

Įsimintina kelionė per vandenyną

Buvo 1833-ieji; jaunasis Jobas bei 300 jo bendrakeleivių atplaukė į Sidnėjaus įlankos  uostą Port Džeksoną. Nors kolonija vadinosi Botaniu, tikroji taip vadinama teritorija buvo už kelių kilometrų į pietus nuo vietos, kur ilgainiui įsikūrė gyvenvietė.

Kai kuriems pati kelionė buvo žiauri bausmė. Ištrauka iš Fransua Lepajero dienoraščio gali šiek tiek nušviesti gyvenimą laive: „1840 metais plaukėme pro Gerosios Vilties kyšulį [Pietų Afrikos Respublika] laivo ‛Buffalo’ triume. Kelionė buvo siaubinga: visą laiką lindėjome tamsoje, reikėjo paklusti griežtoms taisyklėms, be perstojo kandžiojo parazitiniai vabzdžiai, alino karštis ir, negana to, dar alkis.“

Keista, bet lyginant su kitais tuomet plaukiojusiais laivais nuteistųjų laivuose buvo gana neblogai rūpinamasi sveikata ir saugumu. Dėl Britanijos vyriausybės paramos kalinių mirtingumas 1788—1868 metais buvo mažesnis nei 1,8 procento. O štai vergų laivuose 1712—1777 metais mirė nuo 3 iki 36 procentų nelaimingųjų. Netgi laisvi emigrantai plaukdami iš Europos į Ameriką mirdavo dažniau nei kaliniai!

Marga minia

Viena pagrindinių priežasčių, kodėl tiek daug kalinių išgyvendavo, buvo jaunas jų amžius. Fransua buvo įpusėjęs ketvirtąjį dešimtmetį — palyginti su kitais kaliniais, gana senas. Dauguma jų buvo 16—25 metų ir net keli 11-mečiai. Vyrų plaukė šešiskart daugiau nei moterų.

Daugiausia žmonių plukdė iš Jungtinės Karalystės. Daugiau kaip pusė buvo anglai, trečdalis — iš Airijos, o keli tūkstančiai — iš Škotijos. Kai kuriuos, pavyzdžiui, Fransua, gabeno net iš tolimų Britanijos imperijos kampelių — dabartinės Indijos, Kanados, Malaizijos, Šri Lankos ir net Maltos salelės.

Tie priverstiniai imigrantai turėjo įvairiausių talentų bei gabumų. Tarp jų buvo mėsininkų, garo katilų dirbėjų, žalvario liejikų, dailidžių, virėjų, skrybėlininkų, siuvėjų ir audėjų. Gausybė įvairių profesijų užfiksuota oficialiuose dokumentuose, atspindinčiuose Britanijos darbo jėgos profilį.

Atrodo, kad nuteistieji buvo labiau išsilavinę žmonės nei tėvynėje likusi darbininkų klasė. Trys ketvirtadaliai į Naująjį Pietų Velsą atvykusių kalinių mokėjo skaityti ir rašyti. O juk Britanijoje vos pusė su trupučiu gyventojų galėjo pasirašyti santuokos registracijos knygoje.

Žmonių grobikai, žmogžudžiai bei vyriausybės priešininkai galėjo lengvai gauti „bilietą“ į Botanį — ir ne tik jie. Pasilinksminimo vietos savininkas, atidaręs ją sekmadienį, arba asmuo, pavogęs nosinę ar paprasčiausiai prabilęs Šventojo Rašto temomis, irgi galėjo patekti pietų pusrutulin.

Gyvenimas naujojoje žemėje

Negailestingas mušimas, nuolatiniai žiaurumai bei nežmoniškos gyvenimo sąlygos — taip dažniausiai įsivaizduojamas pirmųjų kalinių gyvenimas Australijoje. Kai kurie tai ir patyrė, tačiau daugelis ėmė gyventi geriau nei prieš tai.

Kartais nuteistieji būdavo paskiriami dirbti pas gyventojus, valdininkus ar net galėdavo patys pradėti verslą. Užuot visą įkalinimo laiką buvę surakinti su kelius tiesiančia kalinių brigada, jie galėjo kurti savo verslą arba išmokti naujo amato. Jobą, pavyzdžiui, paskyrė dirbti pas turtingą, bet malonų žemvaldį. Dirbdamas viename iš jo ūkių Sidnėjaus priemiestyje, vaikinas išmoko auginti gyvulius.

Kaliniai kas savaitę turėdavo dirbti penkias su puse dienos, arba 56 valandas. Verta pažymėti, kad jiems tekdavo dirbti kur kas trumpiau nei daugumai to meto Britanijos darbininkų, kurie fabrike kasdien triūsdavo nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Nuteistiesiems buvo atlyginama, jeigu tekdavo padirbėti viršvalandžius, ir, atidirbę paskirtą laiką, jie neretai imdavosi papildomos veiklos, pavyzdžiui, pardavinėdavo nupjautą žolę gyvuliams šerti.

 Ir nors rimbu buvo mosuojama gana dažnai, kaip rodo vienas tyrimas, Naujajame Pietų Velse 66 procentai nuteistųjų nė karto jo neragavo arba tik kartą per visą bausmės laiką. Vadinasi, juos plakdavo ne dažniau nei Britanijos armijoje arba laivyne tarnavusius vyrus.

Dėl viso šito bei galimybės pasibaigus bausmės laikui gauti žemės kai kurie troško būti ištremti. 1835-aisiais liūdnai pagarsėjusio Niugeito kalėjimo Londone viršininkas V. Koupas pasakojo, kaip reagavo kaliniai pagrasinus jiems tremtimi: „Devyniolika iš dvidešimties mielai ten vyktų.“ Kito kalėjimo prižiūrėtojas apie savo nuteistuosius sakė: „Devyniasdešimt devyni iš šimto labai trokšta ten keliauti.“

Tamsioji pusė

Tiems, kurie ir toliau pažeidinėjo įstatymą, gyvenimas galėjo labai apkarsti. Viename pranešime buvo rašoma: „Tremtis nėra paprasta bausmė; veikiau tai daugybė bausmių, įvairiausios žmogaus kančios.“ Darbas malūne — viena tokių bausmių. Fransua jį apibūdino taip: „Malūną, kuriame malami grūdai, suka kaliniai. 18 vyrų turi vis lipti ir lipti ant rato skersinių, kad šis suktųsi ir malūnas veiktų. Dažnai tų vyrų kojos surakinamos grandinėmis, kartais trigubomis ar net keturgubomis. Kad ir kiek grandinių ant kojų turėtų, visi privalo dirbti sutartinai, o jei ne — būtų be gailesčio plakami.“

Nepaklusnios kalinės turėdavo nešioti geležinį antkaklį su dviem atsikišusiais strypais, kurie buvo bent po pėdą ilgio. Tos sunkios baisenybės buvo laikomos vienintele priemone moterims sutramdyti.

Buvo įkurta specialių įkalinimo vietų vėl įkliuvusiems nusikaltėliams; viena jų į rytus nuo Hobarto (Tasmanija) buvęs Port Artūras. Tų vietų baisumas atsispindi oficialiame pranešime: „Kai kas... verčiau rinkosi mirtį nei tolesnį įkalinimą, todėl siekdami mirties bausmės nuteistieji darydavo nusikaltimus.“

Kai kuriems ištremtiems nuteistiesiems baisiausia buvo atskyrimas nuo šeimų. Fransua rašė: „Mano mielieji, ar dar ilgai tremtis skirs mane nuo jūsų visų, taip mylimų? O, išsiskyrimas toks liūdnas ir skausmingas! Aš atskirtas nuo mylinčios žmonos ir mažų vaikų, kurie net nepažino mylinčio tėvo švelnumo! Brangieji, aš nuolat karštai ir iš visos širdies meldžiu Dievą, kad jis nutrauktų mano grandines, laikančias mane čia, užbaigtų mano tremtį ir leistų grįžti pas savo brangiąją šeimą, ten, kur linksta mano širdis.“

Kalinių indėlis

1837-aisiais gubernatorius Burkas pasakė: „Darbštūs ir nagingi Naujojo Pietų Velso gyventojai, kalinių padedami, per penkiasdešimt metų dykumą pavertė puikia, klestinčia kolonija.“ Iki tų metų daugiau kaip du trečdalius vyrų darbo jėgos sudarė kaliniai arba buvę kaliniai ir jie padėjo laisviems imigrantams įvykdyti tą nepaprastą darbą. Daugiau kaip 90 procentų visų kalinių savo noru arba susiklosčius tam tikroms aplinkybėms pasiliko Australijoje, kuri tapo jų namais.

Jaunasis Jobas irgi ten apsigyveno: atgavęs laisvę vedė, įsikūrė ir galiausiai iš jo kilo šimtai Australijos bei Naujosios Zelandijos gyventojų. O Fransua buvo vienas iš nedaugelio žmonių, kurie paleisti grįžo gimtinėn pas mylimas šeimas.

Permainos nepaliauja — tik per trijų kartų laikotarpį „puiki ir klestinti kolonija“ virto tauta, kurioje persipynusios įvairios kultūros. Dabar kasmet tūkstančiai Azijos, Kanados, Europos ir net Britanijos gyventojų patys lankosi Australijoje ir prašo leidimo čia pasilikti. Atvykę jie randa aukštus betoninius pastatus, iškilusius kalinių išvalytoje žemėje, bei plačius grįstus greitkelius, paklotus ant kalinių praskintų kelių. Vis dėlto šalia triukšmingų ir modernių Australijos gatvių stovi akmeniniai pastatai, liudijantys apie tų priverstinių pionierių, ištremtų į Botanio įlanką, vargus.

[Žemėlapis/iliustracijos 20 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

BOTANIO ĮLANKA

[Iliustracijos]

DŽEIMSAS KUKAS

DŽOZEFAS BANKSAS

[Šaltinių nuorodos]

Kukas: Painting by John Weber/Dictionary of American Portraits/Dover; Banksas: Dickinson, W. Portrait of Sir Joseph Banks when Mr. Banks. Rex Nan Kivell Collection; NK10667. By permission of the National Library of Australia; įlankos vaizdas: Fittler, James. Sydney, New South Wales, with entrance into Port Jackson. By permission of the National Library of Australia

 [Iliustracija 23 puslapyje]

(Viršuje) Centrinis Sidnėjaus verslo rajonas, išaugęs Botanio pataisos darbų kolonijos vietoje

[Iliustracija 23 puslapyje]

Senąją Sidnėjaus ligoninę (dabar Valstybinė monetų kalykla-muziejus) pastatė kaliniai

[Šaltinio nuoroda]

Image Library, State Library of New South Wales

[Iliustracija 23 puslapyje]

Haid Parko barakai — kalinių suprojektuotas ir pastatytas kalėjimas

[Šaltinio nuoroda]

Hyde Park Barracks Museum (1817). Historic Houses Trust of New South Wales, Sydney, Australia

[Iliustracija 23 puslapyje]

Didysis šiaurės kelias. Nuteistieji šią 264 kilometrų strateginę trasą rankomis iškirto per smiltainių kalvas. Ji jungė Sidnėjų su Medžiotojo slėniu prie Niukaslio ir buvo vienas didžiausių kolonijos inžinerinių laimėjimų

[Šaltinio nuoroda]

Managed by the National Parks and Wildlife Service, N.S.W.