Kokie sunkumai užgriuvo miestus?

„Eime, ... pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne, ... kad nebūtume išblaškyti po visą žemės paviršių“ (Pradžios 11:4).

ŠIAIS žodžiais, ištartais daugiau nei prieš 4000 metų, pranešta apie didelio miesto, Babelio, statybą.

Babelis, vėliau pavadintas Babilonu, buvo įkurtas tuo metu derlingoje Šinaro lygumoje, Mesopotamijoje. Priešingai nei daugelis mano, jis nėra pirmas Biblijoje minimas miestas. Jie ėmė rastis jau prieš Nojaus laikų Tvaną. Pirmąjį minimą miestą — Henochą — pastatė žudikas Kainas (Pradžios 4:17). Tikriausiai tai tebuvo sutvirtinta gyvenvietė ar kaimas. O Babelis buvo didelis miestas, žymus klaidingo garbinimo centras. Tai akivaizdu iš įspūdingo religiniams tikslams skirto bokšto. Tačiau Babelis ir jo liūdnai pagarsėjęs bokštas buvo visiškai nepriimtinas Dievui (Pradžios 9:7, Brb). Tad, kaip rašoma Biblijoje, Dievas įsikišo ir sumaišė statytojų kalbą, taip sužlugdydamas jų užmačias išgarsinti savo vardą. Dievas „išsklaidė juos iš ten po visą žemės paviršių“, — pranešama Pradžios 11:5-9.

Nenuostabu, kad tada miestų pradėjo dygti visur. Juk miestai apsaugodavo nuo priešų antpuolių, žemdirbiai juose galėdavo laikyti ir pardavinėti savo produkciją. Kai atsirado turgūs, daug miestiečių paliko žemės ūkį ir ėmė verstis kitaip. Leidinyje The Rise of Cities sakoma: „Pabėgę nuo skurdaus būvio miestiečiai galėjo imtis gausybės darbų: tapti pynėjais, puodžiais, verpėjais, audėjais, odininkais, dailidėmis, akmentašiais — turgus priglaudė visus.“

Miestai virto jų produkcijos tiekimo centrais. Štai pagalvokime apie Biblijoje minimą žiaurų badą Egipte. Faraono dešinioji ranka Juozapas suprato, kaip praktiška įkurdinti žmones miestuose. Kodėl praktiška? Greičiausiai taip buvo lengviau aprūpinti juos maistu (Pradžios 47:21, Brb).

Miestuose žmonėms buvo lengviau susisiekti ir bendrauti — senovėje transportas buvo lėtas ir primityvus. Tai, žinoma, pagreitino socialinę ir kultūros raidą. Miestai  tapo naujovių ir pažangesnės technologijos centrais. Laisvai besiliejančios naujos idėjos palietė ir mokslą, ir religiją, ir filosofiją.

Neišsipildžiusios svajonės

Šiais laikais miestai tebeturi beveik visus tuos pranašumus. Tad nenuostabu, kad į juos plūsta milijonai žmonių, — ypač tose vietose, kur gyvenimas kaime pasidarė nepakeliamas. Vis dėlto daugelis atvykėlių, svajoję gyventi geriau, nusivilia. Knygoje Vital Signs 1998 sakoma: „Kaip parodė neseniai Gyventojų tarybos atliktas tyrimas, daugelyje besivystančių šalių miestų gyvenimas šiandien yra skurdesnis už gyvenimą kaime.“ Kodėl taip yra?

Henris G. Sisnerosas leidinyje The Human Face of the Urban Environment rašo: „Kai vargingai gyvenantys žmonės telkiasi į vieną vietą, ten problemų vis daugėja... Kur vargšų — dažniausiai iš mažumų — būrys nuolat gausėja, suklesti nedarbas, daugėja nuolat gyvenančių tik iš valstybės pašalpų, gausu sveikatos priežiūros problemų ir, baisiausia, didėja nusikalstamumas.“ Panašiai sakoma ir knygoje Mega-city Growth and the Future: „Kai suplaukia masės žmonių, dažnai padaugėja bedarbių ir menkai uždirbančiųjų, nes darbo birža nebesusitvarko su augančiu klientų skaičiumi.“

Širdį drasko matant, jog dėl didelio skurdo besivystančių valstybių didmiesčiuose vis daugiau vaikų gyvena gatvėje. Yra paskaičiuota, kad pasaulyje tokių vaikų jau apie 30 milijonų! Knygoje Mega-city Growth and the Future sakoma: „Skurdas ir kitos problemos suardė šeimas, tad gatvės vaikams tenka patiems pasirūpinti savimi.“ Jie išlieka gyvi rausdamiesi po šiukšlynus, elgetaudami ar vergiškai dirbdami turguje.

Kitos liūdnos tiesos

Skurdas dažnai veda prie nusikaltimų. Viename Pietų Amerikos mieste, pagarsėjusiame savo modernia architektūra, nusikalstamumas taip įsišėlo, kad miesto panoramoje tuoj matysis vien grotos. Nuo turtingiausio iki didžiausio beturčio — visi geležinėmis grotomis bei tvoromis nori apginti savo nuosavybę ir privatumą. Jų būstas galiausiai virsta narvu. Kai kurie įsitaiso grotas dar nebaigę statyti viso namo.

 Kai gyventojų labai daug, miestas nebesugeba visiems tiekti vandens ir pasirūpinti sanitarija. Paskaičiuota, jog viename Azijos mieste reikia 500000 viešųjų tualetų. Tačiau per neseniai įvykusią apžiūrą paaiškėjo, kad veikia tik 200!

Negalima žiūrėti pro pirštus ir į dar vieną problemą, kurią sukelia per didelis gyventojų skaičius, — aplinkos žalojimą. Plečiantis miestų riboms nebelieka dirbamosios žemės. Buvęs Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos vadovas Federikas Majoras teigia: „Miestai suryja daugybę energijos, išsekina vandens atsargas, jiems reikia daug maisto ir kitokių dalykų... Jų apylinkės subjaurotos, žemė jose daugiau nebegali nei ko nors duoti, nei ką nors įsisavinti.“

Didmiesčių problemos Vakarų šalyse

Nors Vakaruose situacija galbūt ne tokia skaudi, vis dėlto ir ten miestus vargina sunkumai. Štai knygoje The Crisis of America’s Cities sakoma: „Amerikos miestuose siautėja žiaurus nusikalstamumas... Juose smurtas taip įsivyravo, kad medicinos žurnalai skiria tai problemai nemažai vietos, pabrėždami, jog tai viena opiausių problemų mūsų dienomis.“ Tikrai, smurtas — daugybės didžiųjų viso pasaulio miestų rykštė.

Daug darbdavių atsisako miestų dėl juose pablogėjusių gyvenimo sąlygų. Knygoje The Human Face of the Urban Environment rašoma: „Verslininkai iškelia savo įmones į priemiesčius ar į užsienį, uždarydami gamyklas ir palikdami nuniokotą, visiškai netinkamą eksploatuoti žemę — tuščius pastatus, užterštą sklypą ir jame palaidotas nuodingas medžiagas.“ O daugelio miestų vargšai kaip tik ir telkiasi į vietas, kur „aplinkos taršos problemos ignoruojamos; ten sugenda kanalizacijos sistema, prastai veikia vandens valymo įrenginiai, šiukšlinose teritorijose knibžda parazitai, užplūstantys ir namus, griūvančiuose daugiabučiuose namuose vaikai nuo sienų laižo dažus su švinu... ir, rodos, niekam niekas nerūpi“. Tokioje aplinkoje tarpsta nusikalstamumas, smurtas, neviltis.

Be to, Vakarų miestuose iškyla sunkumų aptarnavimo sferoje. Jau 1981-aisiais Petas Čoatas ir Suzana Volter parašė knygą dramatišku pavadinimu: „Amerika griuvėsiuose. Pūvanti infrastruktūra“ (America in Ruins—The Decaying Infrastructure). Jie teigė: „Amerikos komunalinio ūkio objektai byra, nespėjama jų keisti.“ Autoriai išreiškia nerimą dėl daugybės didmiesčiuose rūdijančių tiltų, gendančių gatvių ir yrančių kanalizacijos sistemų.

Nors nuo to laiko praėjo dvidešimt metų, tokių miestų kaip Niujorkas infrastruktūra vis dar griūva. Žurnalo New York Magazine straipsnyje aprašomas stambus Trečiojo vandens tunelio projektas. Jis tęsiasi jau apie 30 metų ir yra vadinamas pačiu didžiausiu infrastruktūros projektu vakarų pusrutulyje. Jo išlaidos — maždaug penki milijardai JAV dolerių. Užbaigtu tuneliu į Niujorką per parą atitekės 3,8 milijono kubinių metrų gėlo vandens. „Tačiau šios milžiniškos kasybos, — sako rašytojas, — tik tam, kad tunelis pavaduotų esamus vamzdynus ir būtų įmanoma šiuos pataisyti pirmą kartą nuo to laiko, kai amžiaus pradžioje jie buvo nutiesti.“ Kaip teigiama viename laikraščio The New York Times straipsnyje, atnaujinti visą kitą miesto komunalinį ūkį — metrò, vandentiekį, gatves, tiltus — kainuos apytikriai 90 milijardų dolerių.

Niujorkas tikrai ne vienintelis turi tokių sunkumų. Dėl įvairiausių priežasčių daugybė didmiesčių pasirodo esantys labai lengvai pažeidžiami. Kai 1998-ųjų vasarį Oklande (Naujoji Zelandija) dingo elektra, dvi savaites buvo paralyžiuotas visas miestas.  Kai Melburne (Australija) įvyko avarija dujas tiekusioje įmonėje, apie 13 dienų gyventojai praleido be karšto vandens.

Dar viena problema, akivaizdi tikriausiai visuose miestuose, — transporto kamščiai. Architektas Mošė Safdis sako: „Pagrindinė problema — transporto sistemos neatitinka miestų dydžio... Senesnių miestų centrus teko pritaikyti tokiam eismo srautui, kokio niekas net neįsivaizdavo, kai tie miestai buvo statomi.“ Pasak laikraščio The New York Times, tokiuose miestuose kaip Kairas, Bankokas ir San Paulas transporto kamščiai — „įprastas dalykas“.

Kokių problemų bekiltų, žmonės ir toliau vis keliasi į miestus. Kaip rašoma viename leidinio The UNESCO Courier straipsnyje, „gal pagrįstai, o gal ir ne, tačiau miestuose žmonės mato nuolatinį progresą, nepriklausomybę, galimybę prasigyventi ir tai labai vilioja“. Bet kokia ateitis laukia didžiųjų pasaulio miestų? Ar realu išspręsti jų problemas?

[Anotacija 5 puslapyje]

„Kai suplaukia masės žmonių, dažnai padaugėja bedarbių ir menkai uždirbančiųjų“

[Iliustracija 7 puslapyje]

Transporto kamščiai — daugelio miestų rykštė

[Iliustracija 7 puslapyje]

Milijonai gatvės vaikų vos išgyvena

[Iliustracija 7 puslapyje]

Daugelio miestiečių svajonės gyventi geriau lieka neišsipildžiusios