Tarybų valdžios taikinys

NORS siekiant pergalės II pasauliniame kare Rusijos stačiatikių bažnyčiai buvo suteikta lengvatų, Tarybų Sąjunga varžė bažnyčios veiklą. Todėl, kaip rašoma 1999 metais išleistoje knygoje apie KGB (Tarybų Sąjungos saugumo komitetą) The Sword and the Shield (Kalavijas ir skydas), „KGB kur kas labiau buvo susirūpinęs ‛ardomąja’ veikla tų krikščionių grupių, kurių negalėjo kontroliuoti  tiesiogiai“. Kokios religinės grupės tai buvo?

Pati didžiausia buvo Graikų katalikų Ukrainos bažnyčia (unitai), dabartinė Ukrainos katalikų bažnyčia. Ji turėjo maždaug 4000000 narių. Kaip teigiama knygoje The Sword and the Shield, „iš dešimties tos bažnyčios vyskupų gyvi liko tik du, kiti kartu su tūkstančiais kunigų bei tikinčiųjų už savo įsitikinimus mirė Sibiro gulaguose [darbo stovyklose]“. Kitas KGB taikinys buvo neįregistruotos protestantų bažnyčios, kurių jie taip pat negalėjo tiesiogiai kontroliuoti. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje KGB paskaičiavo, kad šios protestantų grupės vienija apie 100000 narių.

Jehovos liudytojus KGB laikė viena iš protestantų grupių, kuriai, jų paskaičiavimais, 1968-aisiais Tarybų Sąjungoje priklausė maždaug 20000 narių. Iki pat II pasaulinio karo, prasidėjusio 1939-aisiais, liudytojų buvo labai nedaug. Todėl į juos beveik nebuvo kreipiama dėmesio. Tačiau netrukus padėtis smarkiai pasikeitė: Tarybų Sąjungoje staiga atsirado tūkstančiai liudytojų. Kaip tai įvyko?

Prasideda stulbinantis augimas

1961-aisiais išleistoje knygoje Religion in the Soviet Union (Religija Tarybų Sąjungoje) autorius Volteris Kolarsas atkreipė dėmesį į du veiksnius, lėmusius tokį dramatišką augimą. Viena priežastis, kaip jis teigia, buvo ta, kad „1939—1940 metais Tarybų Sąjungos aneksuotose teritorijose“ — Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje ir Moldavijoje — veikė daug „aktyvių Jehovos liudytojų grupių“. Be to, Tarybų Sąjunga aneksavo ir prijungė prie Ukrainos kai kurias rytų Čekoslovakijos bei Lenkijos dalis, kuriose gyveno per tūkstantį liudytojų. Tad visi šie liudytojai, galima sakyti, per vieną naktį atsidūrė Tarybų Sąjungoje.

Kita, pasak Kolarso, „rodos, neįtikėtina“ augimo terpė buvo „Vokietijos koncentracijos stovyklos“. Naciai įkalino tūkstančius liudytojų už tai, kad šie atsisakė remti Hitlerį ir jo karinę agresiją. Kolarsas aiškino, kad rusų kaliniai šiose stovyklose „žavėjosi ‛liudytojų’ drąsa bei tvirtumu ir galbūt dėl to jų teologija jiems pasirodė patraukli“. Taigi daug rusų jaunimo iš tų stovyklų grįžo į Tarybų Sąjungą įtikėję Jehovą Dievą ir sužinoję, kokią nuostabią ateitį jis yra numatęs žemei (Psalmyno 37:29, Brb; Apreiškimo 21:3, 4).

Dėl šių veiksnių Tarybų Sąjungoje per trumpą laiką atsirado tūkstančiai liudytojų. 1946-ųjų pradžioje jų buvo mažiausiai 1600, o to paties dešimtmečio pabaigoje — jau per 8000. KGB tokį augimą stebėjo su nerimu, nes, kaip minėjome anksčiau, ši institucija buvo ypač susirūpinusi „veikla tų krikščionių grupių, kurių negalėjo kontroliuoti tiesiogiai“.

Prasideda puolimai

Nors Tarybų Sąjungoje Jehovos liudytojų buvo palyginti nedaug, jų uoli skelbimo  veikla tarybų valdžios neliko nepastebėta. Estijoje puolimas prasidėjo 1948-aisiais: buvo areštuoti ir pasodinti į kalėjimą penki tam darbui vadovavę asmenys. „Netrukus paaiškėjo, kad KGB nori areštuoti visus“, — prisimena liudytojas estas Lembitas Tomas. Tas pats ištiko Jehovos liudytojus visoje Tarybų Sąjungoje.

Tarybų valdžia liudytojus vaizdavo kaip baisiausius nusikaltėlius, keliančius didžiausią grėsmę ateistinei valstybei. Todėl jie visur buvo persekiojami, areštuojami bei įkalinami. Knygoje The Sword and the Shield rašoma: „Tokia aukščiausių KGB pareigūnų manija persekioti jehovistus galbūt geriausiai įrodo, kad jie neturėjo jokio supratimo, kas iš tikrųjų pavojinga, o kas ne.“

1951-ųjų balandį ši manija dramatiškai pasireiškė gerai suplanuotu išpuoliu prieš liudytojus. Vos prieš dvejetą metų, 1999-aisiais, gerbiamas Rusijos mokslininkas, profesorius Sergejus Ivanenka, savo knygoje „Apie žmones, niekada nesiskiriančius su Biblija“ rašė, kad 1951-ųjų balandžio pradžioje „daugiau kaip 5000 Jehovos liudytojų šeimų iš Ukrainos, Baltarusijos, Moldavijos bei Pabaltijo tarybinių respublikų buvo ‛visam laikui’ ištremtos į Sibirą, Tolimuosius Rytus bei Kazachstaną“.

Verti atminimo

Ar galite įsivaizduoti, kiek buvo dedama pastangų, kad per vieną dieną būtų surinkta tūkstančiai Jehovos liudytojų šeimų, išsibarsčiusių po visą didžiulę teritoriją? Buvo pasitelkta šimtai, jei ne tūkstančiai, žmonių ir jiems paskirtos užduotys visų pirma nustatyti, kurie yra liudytojai, o paskui po nakties priedanga juos visus vienu metu netikėtai užklupti jų namuose. Po to dar reikėjo susodinti juos į vežimus, furgonus bei kitas transporto priemones, nugabenti į geležinkelio stotis ir sulaipinti į prekinius vagonus.

Taip pat pamąstykite apie tų aukų kančias. Ar galite įsivaizduoti, ką reiškė priverstinai tris ar daugiau savaičių keliauti tūkstančius kilometrų perpildytuose prekiniuose vagonuose antisanitarinėmis sąlygomis, kur tualeto reikmėms buvo tik kibiras? Ir pabandykite įsivaizduoti, kaip jaustumėtės išlaipintas Sibiro platybėse, žinodamas, kad išgyventi toje atšiaurioje aplinkoje bus labai sunku.

Šį mėnesį sukanka 50 metų, kai 1951-ųjų balandį Jehovos liudytojai buvo ištremti. Siekiant papasakoti apie dešimtmečius persekiotų liudytojų ištikimybę, jų pasakojimai buvo surašyti į vaizdajuostes. Jie parodo, kad, — kaip buvo ir su pirmojo amžiaus  krikščionimis, — mėginimai uždrausti žmonėms garbinti Dievą galiausiai yra pasmerkti žlugti.

Ką davė tremtis

Netrukus tarybų valdžia suprato, jog priversti liudytojus liautis garbinti Jehovą bus daug sunkiau, nei jie įsivaizdavo. Nors ir buvo draudžiama, vežami tremtin liudytojai giedojo Jehovai giesmes ir ant vagonų kabino užrašus: „Čia Jehovos liudytojai.“ Vienas liudytojas pasakojo: „Pakeliui geležinkelio stotyse sutikdavome kitus traukinius su tremtiniais ir matydavome užrašus ant vagonų.“ Koks tai buvo padrąsinimas!

Užuot liūdėję, tremtiniai atspindėjo Jėzaus apaštalų dvasią. Biblijoje sakoma, kad po nuplakdinimo ir uždraudimo skelbti ‛jie nesiliovė mokyti bei skelbti gerąją naujieną apie Mesiją’ (Apaštalų darbų 5:40-42). Iš tikrųjų, kaip apie tremtį rašė Kolarsas, „Rusijoje tai buvo ne ‛liudytojų’ gyvavimo pabaiga, o tik naujo jų prozelitiškos veiklos etapo pradžia. Jie savo tikėjimą stengėsi propaguoti netgi pakeliui į tremtį, kai traukiniai sustodavo stotyse“.

 Atvežti ir išblaškyti po įvairias vietas klusnūs ir darbštūs liudytojai įgijo gerą reputaciją. Sekdami Kristaus apaštalais, jie sakė savo engėjams: ‛Mes negalime liautis kalbėję apie savo Dievą’ (Apaštalų darbų 4:20). Daug kas klausėsi, ko moko liudytojai, ir ėmė kartu su jais tarnauti Dievui.

Rezultatus taikliai apibūdino Kolarsas: „Juos ištremdama tarybų valdžia iš tikrųjų labai prisidėjo, kad šis tikėjimas išplistų. ‛Liudytojai’ buvo paimti iš savo nuošalių kaimų [vakarinėse tarybinėse respublikose] ir išblaškyti plačiau po pasaulį, — nors tas pasaulis buvo ne kas kita kaip bai̇̃sios koncentracijos bei priverstinio darbo stovyklos.“

Pastangos slopinti augimą

Laikui bėgant tarybų valdžia bandė kliudyti Jehovos liudytojų veiklai įvairiausiais būdais. Kadangi žiaurus persekiojimas trokštamų rezultatų nedavė, buvo imtasi gerai suplanuotos melo propagandos. Buvo išbandyta viskas: knygos, filmai, radijo programos, paruoštų KGB agentų infiltracija į susirinkimus.

Kaip liudija vienas straipsnis, išspausdintas 1982-ųjų rugpjūčio mėnesio Reader’s Digest Kanados leidime, skleidžiama dezinformacija paskatino daugelį žmonių nepagrįstai žiūrėti į liudytojus su baime ir įtarumu. Straipsnį parašė Vladimiras Bukovskis, rusas, kuriam 1976-aisiais buvo leista imigruoti į Angliją. Jis pasakojo: „Kartą vakare ant vieno pastato Londone pamačiau iškabą su užrašu: JEHOVOS LIUDYTOJAI... Toliau skaityti nebepajėgiau, apstulbau, mane kone apėmė panika.“

Vladimiras paaiškino, kodėl jis taip išsigando. „Juk tai tie sektantai — baubas, kuriuo mūsų šalyje vyresnieji gąsdina vaikus... TSRS ‛liudytoją’ sutiksi tik kalėjime arba koncentracijos stovykloje. O čia stovėjau priešais pastatą su tokiu užrašu. Argi bet kas gali užeiti ir pabendrauti su jais prie puodelio arbatos?“ — klausė jis. Pabrėždamas savo nerimo priežastį, Vladimiras užbaigė: „‛Liudytojai’ mūsų šalyje persekiojami su tokiu pat įtūžiu kaip mafija jų šalyje; tiek vienus, tiek kitus vienodai gaubia paslaptingumas.“

Tačiau, nepaisant žiauraus persekiojimo bei melagingos propagandos, liudytojų ir toliau daugėjo. Tokiuose tarybiniuose leidiniuose kaip 1978-aisiais 100000 egzempliorių tiražu išspausdintoje knygoje „Tiesa apie Jehovos liudytojus“ buvo užsimenama apie būtinybę sustiprinti propagandą prieš liudytojus. Jos autorius V. V. Konikas, apibūdinęs, kaip liudytojai, nors ir smarkiai suvaržyti, tęsia skelbimo darbą, patarė: „Tarybiniai religijų tyrinėtojai turėtų rasti veiksmingesnių metodų, kaip įveikti Jehovos liudytojų mokymus.“

Kodėl labiausiai puolami?

Paprastai tariant, Jehovos liudytojai tarybų valdžios buvo labiausiai puolami dėl to,  kad sekė pirmųjų Jėzaus mokinių pavyzdžiu. Pirmajame amžiuje apaštalams buvo „drauste uždrausta mokyti [Jėzaus] vardu“. Tačiau vėliau jų kaltintojai reiškė nepasitenkinimą: „Štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu.“ Apaštalai neneigė skelbę nepaisydami draudimo, tačiau pagarbiai atsakė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbų 5:27-29).

Šiais laikais Jėzaus priesaką savo sekėjams „skelbti žmonėms ir liudyti“ Jehovos liudytojai taip pat laiko labai svarbiu (Apaštalų darbų 10:42, Brb). Knygoje The Kremlin’s Human Dilemma (Žmogiškoji Kremliaus dilema) Morisas Hindusas aiškino, kad liudytojai būtent dėl savo „nepaprastai uolios evangelizacijos“ pasidarė „ypač didelis kliuvinys Maskvai ir todėl nuolat susidurdavo su tarybine milicija“. Toliau jis rašė: „Jie nesustabdomi. Nuslopinus vienoje vietoje, jų atsiranda kitoje.“

„Kiek man žinoma, — rašė rusų istorikas Sergejus Ivanenka, — Jehovos liudytojai buvo vienintelė organizacija TSRS, kurios narių skaičius, nepaisant draudimo ir persekiojimų, augo.“ Žinoma, kitos religijos irgi funkcionavo, tarp jų ir pati žymiausia — Rusijos stačiatikių bažnyčia. Jums bus įdomu sužinoti, kaip ši bažnyčia atlaikė tarybų valdžios puolimą ir kaip tai sekėsi liudytojams.

[Rėmelis 6 puslapyje]

‛Žiauriausiai persekiojami’

1964-aisiais išleistoje enciklopedijoje A Concise Encyclopaedia of Russia buvo teigiama, jog Jehovos liudytojai yra „nepaprastai aktyvūs savo tikėjimo skleidėjai“ ir „žiauriausiai persekiojama religinė bendruomenė Tarybų Sąjungoje“.

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

VIENA IŠ TŪKSTANČIŲ. Fiodoras Kalinas aprašo savo šeimos tremtį

Mūsų šeima gyveno Vilšanicos kaime, vakarų Ukrainoje. 1951-ųjų balandžio 8-ąją, dar neišaušus rytui, prisistatė pareigūnai su šunimis, prikėlė mus ir pasakė, kad pagal Maskvos vyriausybės potvarkį esame tremiami į Sibirą. Tačiau jei pasirašysime dokumentą, teigiantį, kad nebesame Jehovos liudytojai, galėsime likti. Mūsų septynių asmenų šeima, — tėvai ir penki vaikai — parodė ryžtą pasilikti liudytojais. Man tuomet buvo 19 metų.

Vienas pareigūnas pasakė: „Pasiimkite pupų, kukurūzų, miltų, agurkų, kopūstų — kaip kitaip išmaitinsite vaikus?“ Be to, mums leido pasipjauti keletą viščiukų, paskersti kiaulę ir pasiimti mėsą. Visa tai buvo sukrauta į du arklių vežimus ir nugabenta į Chriplino miestą. Čia mus, kokį 40 ar 50 žmonių, sulaipino į prekinį vagoną ir uždarė.

Vagone buvo vos keli mediniai gultai — visiems jų nepakako — ir krosnelė su trupučiu anglių bei malkų. Valgį virėmės ant krosnelės savo pasiimtame puode. Tačiau nebuvo tualeto — naudojomės kibiru. Paskui padarėme apvalią angą grindyse, į ją įstatėme kibirą ir aplink pakabinome antklodžių — vis šioks toks atskiras kampelis.

Uždaryti tame ankštame prekiniame vagone mes tūkstančius kilometrų lėtai važiavome į nežinią. Iš pradžių buvome šiek tiek nusiminę. Bet drauge giedodami Karalystės giesmes — taip garsiai, kad paskui vargiai beprakalbėdavome — jautėmės laimingi. Pareigūnas pradarydavo duris ir liepdavo nutilti, bet mes nesiliaudavome, kol neužbaigdavome. Pakeliui, traukiniui sustojant stotyse, daugelis sužinojo, kad Jehovos liudytojai yra tremiami. Galiausiai po 17 ar 18 dienų, praleistų prekiniame vagone, buvome išlaipinti Sibire, netoli Baikalo ežero.

[Iliustracija]

Aš stoviu antroje eilėje, dešinėje

[Rėmelis/iliustracija 8 puslapyje]

Tarybinės propagandos filmas „ARMAGEDONAS“

Siekiant apjuodinti Jehovos liudytojus, Tarybų Sąjungoje buvo pastatytas filmas „Armagedonas“. Jame buvo rodoma išgalvota jaunuolio, tarnaujančio tarybinėje armijoje, ir merginos, suviliotos prisidėti prie liudytojų, meilės istorija. Filmo pabaigoje merginos jaunesnioji sesutė žūsta avarijoje, kurios kaltininkas yra vienas liudytojų prižiūrėtojas, filme vaizduojamas kaip amerikiečių šnipas.

1963 m. gegužės 14 d. Ukrainos laikraščio „Raudonoji vėliava“ numeryje apie tą žiūrovus šiurpinusį filmą buvo rašoma: „Taip skleisti ateizmą yra veiksminga ir įtikinama; tą patį galima daryti ir kituose šalies kaimuose, rodant panašius filmus.“

[Iliustracija 6 puslapyje]

Tūkstančiai žmonių buvo vežami į Sibirą prekiniais vagonais