Ar kalėjimai išsprendžia nusikalstamumo problemą?

„Kalinių žeminimas ir demoralizavimas — pats blogiausias būdas ruošti juos gyvenimui laisvėje“ (IŠ THE ATLANTA CONSTITUTION VEDAMOJO).

PAPRASTAI kalėjimai laisvę atima tik kuriam laikui. Ar paleistas kalinys jau yra atsiskaitęs už nusikaltimą? * O ką pasakytume apie aukas arba jų artimuosius? „Aš esu nužudyto  vaiko motina, — aimanavo Rita, kai jos šešiolikmečio sūnaus žudikas, pasėdėjęs kalėjime vos trejus metus, išėjo į laisvę. — Na, jūs tik pagalvokit. Ar nutuokiate, ką tai reiškia?“ Ritos atvejis rodo, kad, teismams išnagrinėjus bylą ir žiniasklaidai nutilus, tragedija taip greit nesibaigia.

Ar patys nukentėjome, ar ne, ši tema visiems mums opi. Koks iš kalėjimo išeis žmogus: persiauklėjęs ar dar žiauresnis? Nuo to priklauso mūsų ramybė ir net saugumas.

Nusikaltėlių mokykla

Kalėjimas ne visada sutramdo nusikaltėlį. „Jei pinigai skiriami naujoms kameroms statyti, o ne kalinio asmenybei ugdyti, galima tikėtis dar daugiau ir sunkesnių nusikaltimų“, — žurnale Time rašo Džil Smolou. Panašiai samprotauja ir Piteris, * 14 metų praleidęs už grotų. „Daugelis mano kalėjimo draugų iš pradžių tebuvo maži įstatymo pažeidėjai, vėliau pasikėsino į svetimą turtą ir galiausiai pakėlė ranką prieš žmogų, — sako Piteris. — Jiems kalėjimas yra kaip amato mokykla. Iš čia jie išeis blogesni negu atėjo.“

Tiesa, nusikaltėliai kuriam laikui izoliuojami, bet kalėjimas visai neatgraso nuo nusikaltimų. Dažnas miesto vaikinas kalėjimo bausmę laiko savo vyriškumo įrodymu. Taip žmonės tampa užkietėjusiais nusikaltėliais. „Kalėjimas nepalenkia į gera, — sako Laris, pats ne kartą sėdėjęs už grotų. — Vyrukai išeina į laisvę ir vėl daro tą patį.“

Čia yra uždaras ratas ir tuo galima paaiškinti, kodėl vienas Jungtinėse Valstijose atliktas tyrimas rodo, kad 50 procentų sunkių nusikaltimų padaro maždaug 5 procentai nusikaltėlių. „Jei kaliniai negali naudingai leisti laiko, — rašoma žurnale Time, — juos ima didelis apmaudas. O kiek jie tada sukaupia kriminalinės patirties, kuria... pasinaudos išėję į gatvę!“

Tokia situacija ne tik Jungtinėse Valstijose. Vieno Graikijos karo kalėjimo gydytojas Gianas Vatis sako: „Mūsų kalėjimai tam ir tepritaikyti, kad ugdytų smurtininkus, pavojingus, nedorus žmones. Atlikę bausmę nemažai kalinių nori suvesti sąskaitas su visuomene.“

Visuomenė moka didelę kainą

Kalėjimų krizė paplonina ir jūsų piniginę. Pavyzdžiui, apskaičiuota, kad Jungtinėse Valstijose vienas kalinys mokesčių mokėtojams kasmet kainuoja 21000 dolerių. O vyresnių kaip 60 metų kalinių išlaikymas gali atsieiti triskart brangiau. Daugelyje šalių baudžiamąja sistema nebepasitikima ir dėl kitų priežasčių.  Neramu, kad nuteistieji prieš laiką išeina į laisvę ir kad nusikaltėliai apskritai išvengia laisvės atėmimo, jei koks gudrus advokatas randa įstatymo spragą. Nukentėjusieji paprastai nesijaučia apsaugoti nuo keršto ir jų balsas teismo procese mažai ką reiškia.

Žmonės nerimauja

Kaip rašoma gretimame rėmelyje, kaliniams kartais tenka iškęsti nežmoniškas sąlygas, o tai tikrai nekelia pasitikėjimo kalėjimų tvarka. Kas įkalinimo vietoje patiria neteisybę, vargu ar leisis perauklėjamas. Be to, žmogaus teisių gynėjų grupės yra susirūpinusios, kodėl iš tam tikrų visuomenės mažumų kalėjimuose sėdi neproporcingai daug žmonių. Organizacijos tiria, ar tai sutapimas, ar rasinė diskriminacija.

Agentūros „Associated Press“ 1998 metų ataskaitoje skelbiama apie Holmsbergo kalėjimo (Pensilvanijos valstija, JAV) problemą: ten bausmę atlikę nuteistieji reikalauja kompensacijos už tai, kad juos kaip bandomuosius triušius esą naudojo cheminiams eksperimentams. O kaip atrodo, kad Jungtinėse Valstijose kalinius vėl varo į darbą sukaustytus viena grandine? Tarptautinės amnestijos organizacija praneša: „Kalinių grupė dirba 10—12 valandų, dažnai — saulėkaitoje; labai trumpos pertraukėlės skiriamos atsigerti ir valanda — pietums... Vienintelis tualetas tokiai grupei yra naktipuodis už širmos. Kalinys juo naudojasi surakintas su kitais. Jei naktipuodis neprieinamas, kaliniui tenka viešai atlikti gamtos reikalą.“ Aišku, ne visuose kalėjimuose tokia tvarka. Bet nehumaniški pareigūnų ir kalinių santykiai tiek vienus, tiek kitus daro beširdžiais.

Ar visuomenei į naudą?

Aišku, pavojingiems nusikaltėliams sėdint už grotų, visuomenė jaučiasi saugesnė. Be to, yra žmonių, kuriems kalėjimas — darbovietė. Kai Australijoje, sunkiai besiverčiančiame Kumos miestelyje, buvo ruošiamasi uždaryti kalėjimą, gyventojai baiminosi liksią be darbo ir protestavo.

Pastaraisiais metais kai kurių šalių vyriausybės stengiasi mažinti savo išlaidas, tad parduoda kalėjimus privačioms įmonėms. Kuo daugiau kalinių ir kuo ilgesnis bausmės atlikimo laikas, tuo labiau klesti verslas! Apmaudu, kad teisingumas gali susipainioti su komercija.

Galop kyla klausimas, ar kalėjimai perauklėja. Dažniausiai ne. Vis dėlto kitų padedami kai kurie nuteistieji pasikeičia į gera. Pažiūrėkime kaip.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 6, 7 puslapiuose]

 Dirstelėkime, kas dedasi už grotų

PERPILDYTOS KAMEROS. Britanijos kalėjimuose vietos stygius — opi problema. Nereikia stebėtis, nes Vakarų Europoje ši šalis turi santykinai daugiausia kalinių: iš 100000 gyventojų — 125 kaliniai. Brazilijoje didžiausias San Paulo kalėjimas pritaikytas laikyti 500 žmonių, tačiau jame įkalinta 6000. Rusijoje į kameras, kur turėtų būti 28 kaliniai, sugrūdama nuo 90 iki 110. Problema tokia rimta, kad kaliniams tenka miegoti pamainomis. Vienoje Azijos šalyje į 3 kvadratinių metrų kamerą sukišama 13 ar 14 nuteistųjų. O Vakarų Australijoje dėl vietos stygiaus kaliniai apgyvendinami krovininiuose konteineriuose.

SMURTAS. Vokiečių žurnalas Der Spiegel praneša, kad žiaurūs kaliniai Vokietijos kalėjimuose žudo ir kankina kitus, nes „tarpusavy kariauja gaujos, užsiimančios nelegalaus alkoholio, narkotikų, sekso verslu ir lupikavimu“. Smurtas dažnai prasiveržia ir dėl etninės nesantaikos. „Čia yra nuteistųjų iš 72 tautų, — rašo Der Spiegel. — Nesutarimai ir konfliktai paskatina griebtis smurto. Tai neišvengiama.“ Londono laikraščio Financial Times pranešimu, vieno Pietų Amerikos kalėjimo pareigūnai teigė, kad pas juos kas mėnesį nužudoma vidutiniškai po 12 kalinių. Nuteistieji sakė, jog nužudoma antra tiek.

SEKSUALINĖ PRIEVARTA. Laikraščio The New York Times straipsnyje „Prievarta už grotų“ skaitome, jog, kukliais paskaičiavimais, Jungtinių Valstijų „kalėjimuose kasmet išprievartaujama daugiau kaip 290000 vyrų“. Toliau parašyta, kad tokią „baisią prievartą jie kenčia ne sykį, o bemaž kasdien“. Vienos organizacijos duomenimis, JAV kalėjimuose kiekvieną dieną priverstinai atliekama apie 60000 lytinių aktų.

SVEIKATA IR HIGIENA. Lytiškai užkrečiamų ligų plitimas kalėjime — įrodytas dalykas. Visuomenės dėmesį patraukia žinios, kad Rusijos bei kai kurių Afrikos šalių kalėjimuose siaučia tuberkuliozė ir kad daugelyje pasaulio kalėjimų nesirūpinama medicinine priežiūra, higiena ir sveika mityba.

[Iliustracija]

Brazilija: perpildytas San Paulo kalėjimas

[Šaltinio nuoroda]

AP Photo/Dario Lopez-Mills

[Iliustracija 4, 5 puslapiuose]

Prancūzija: ypač saugomas Paryžiaus La Santé kalėjimas

[Šaltinio nuoroda]

AP Photo/Francois Mori

[Iliustracija 6 puslapyje]

Nikaragva: moterys Managvos kalėjime

[Šaltinio nuoroda]

AP Photo/Javier Galeano