Kalėjimų problema

„Statyti daugiau kalėjimų nusikalstamumui pažaboti — tai tas pats, kaip gintis nuo mirtinos ligos plečiant kapines“ (PATAISOS REIKALŲ SPECIALISTAS ROBERTAS GANDŽIS).

PASAULYJE, kur nemaloni tikrovė dangstoma gražiais žodžiais, mes randame švelnesnių „kalėjimo“ sinonimų ir mieliau kalbam apie „pataisos darbų“ įstaigas, kur galima „įgyti profesiją“ ir kur teikiamos „socialinės paslaugos“. Bet atidžiau viską ištyrę pamatysime, kad graži regimybės skraistė slepia rimtas kalėjimų problemas: nusikaltėlių laikymas už grotų brangiai kainuoja ir duoda ne tokius rezultatus, kokių norėtųsi.

Yra žmonių, apskritai abejojančių kalėjimo nauda, nes pasaulyje esama jau per aštuonis milijonus kalinių, bet neatrodo, kad nusikalstamumas būtų smarkiai sumažėjęs. Į kalėjimus pasodinta daug narkotikų platintojų, vis dėlto gatvėje narkotikais ir toliau prekiaujama, o tai kelia rimtą susirūpinimą.

Reikia pripažinti, jog visuomenės didžiuma pritaria laisvės atėmimo bausmei. Manoma, kad įkalinti nusikaltėlį — tai įvykdyti teisingumą. Pasak vienos žurnalistės, yra užėjusi „tikra karštinė kuo greičiau kišti visus nusikaltėlius už grotų“.

Įstatymo pažeidėjai sodinami į kalėjimą dėl keturių svarbiausių priežasčių: norima 1) nubausti nusikaltėlius, 2) apsaugoti visuomenę, 3) užkirsti kelią būsimiems nusikaltimams ir 4) perauklėti, išmokyti nuteistuosius gerbti įstatymą, išugdyti juos naudingais visuomenės nariais. Pažiūrėkime, ar kalėjimai leidžia pasiekti šiuos tikslus.