Kur vanduo dingsta?

Čerapundžis (Indija) — viena drėgniausių vietų pasaulyje. Lietaus sezonu ant jo kalvų, banguojančių Himalajų papėdėje, iškrinta 9000 milimetrų kritulių. Keista, bet ir čia vandens trūksta.

MENKA augmenija nepajėgia jo sulaikyti, tad jis dingsta taip pat greitai, kaip ir iškrinta. Praėjus porai mėnesių po liūčių, vandens ima stigti. Robinas Klarkas knygoje Water: The International Crisis Čerapundžį pavadino „drėgniausia žemės dykuma“. *

Čerapundžio papėdėje yra Bangladešas — tirštai apgyventas žemumų kraštas, kurį neretai nusiaubia nuo plikų Indijos ir Nepalo kalvų šlaitų atšniokštę vandenys. Kartais du trečdaliai Bangladešo atsiduria po vandeniu. Bet vos tik potvynis nuslūgsta, Ganga virsta tingiu upeliu ir šalį apima sausra. Tokie potvyniai ir sausros kasmet vargina per 100 milijonų Bangladešo gyventojų. Maža to, gręžiniai užteršti arsenu, kuriuo apsinuodijo tikriausiai jau milijonai žmonių.

 Prie Aralo jūros įsikūrusiame Nukuse (Uzbekija) tikra nelaimė yra druska. Baltos, kietos nuosėdos kaupiasi ant medvilnės ir trukdo jai augti. Druska skverbiasi paviršiun iš įmirkusio podirvio. Ši problema nėra nauja. Prieš keturis tūkstančius metų dėl jos žlugo Mesopotamijos žemės ūkis. Pernelyg intensyvus drėkinimas ir prastas drenažas sudaro sąlygas druskoms kauptis dirvožemio paviršiuje. Geram derliui gauti reikia vis daugiau gėlo vandens. Galiausiai dirvožemis nualinamas.

Kaip vanduo pasiskirsto?

Didžioji kritulių dalis iškrinta smarkiomis liūtimis, todėl kyla potvyniai ir vanduo greitai subėga į jūrą. Krituliai pasiskirsto nevienodai: vienur lyja daugiau, kitur — mažiau. Per vieną 12 mėnesių laikotarpį Čerapundžyje iškrito net 26000 milimetrų kritulių, o Čilės šiaurėje plytinčioje Atakamos dykumoje gali beveik nelyti net po keletą metų iš eilės.

Be to, didžioji žmonijos dalis gyvena vandens gausa nepasižyminčiose vietovėse. Tik mažuma žmonių įsikūrę atogrąžų Afrikoje ir Pietų Amerikoje, kur lyja dažnai. Galingoji Amazonė į Atlanto vandenyną nuneša 15 procentų metinio planetos vandens nuotėkio, o kadangi tas regionas retai apgyventas, žmonės čia vandens suvartoja mažai. Kita vertus, apie 60 milijonų žmonių gyvena Egipte, kur kritulių maža, todėl beveik visą reikalingą vandenį jie ima iš senkančio Nilo.

Anksčiau dėl tokio netolygaus vandens pasiskirstymo didelių sunkumų nekildavo. Vieno tyrimo duomenimis, 1950 metais nė viename žemės kampelyje nesijautė didelio vandens stygiaus. Bet dabar viskas pasikeitė. Sausringuose Šiaurės Afrikos ir Centrinės Azijos regionuose vandens kiekvienam gyventojui dabar tenka dešimtadaliu mažiau nei 1950-aisiais.

Vis daugiau vandens reikia ne tik dėl to, kad gausėja gyventojų bei retai lyja tankiai gyvenamose vietose, bet ir dėl kitų priežasčių. Šių laikų pasaulyje pažanga bei gerovė taip pat labai  priklauso nuo neišsenkančio gėlo vandens šaltinio.

Vandens poreikis didėja

Jei gyvenate pramoninėje šalyje, tikriausiai pastebėjote, kad įmonės pastatytos prie didesnių upių. To priežastis paprasta: vanduo būtinas visoms pramonės įmonėms — tiek gaminančioms kompiuterius, tiek sąvaržėles. Maisto pramonė irgi sunaudoja be galo daug vandens. Ne ką mažiau jo reikia ir elektrinėms, todėl šios irgi statomos prie ežerų ar upių.

Dar didesnis vandens vartotojas yra žemės ūkis. Daug kur lietaus nepakanka geram derliui išauginti, todėl norint pamaitinti alkstančią žmoniją buvo rasta išeitis — drėkinimas. Pradėjus auginti drėgmę mėgstančius javus, žemės ūkiui tenka didžioji gėlo vandens išteklių dalis.

Be to, didėja buityje sunaudojamo vandens kiekis. Praėjusio šimtmečio pabaigoje tinkamų sanitarinių sąlygų bei švaraus vandens prireikė net 900 milijonų naujų miestiečių. Tokie įprasti vandens šaltiniai kaip upės ir gręžiniai jau nebegali patenkinti didelių miestų poreikių. Pavyzdžiui, Meksike vanduo vamzdžiais atiteka iš už daugiau kaip 125 kilometrų ir teka per kalnų virtines, virš miesto iškilusias 1200 metrų. Kaip teigia Diteris Kreimeris pranešime Water: The Life-Giving Source, tokią situaciją galima „palyginti su aštuonkoju, kurio čiuptuvai, ieškodami vandens, tiesiasi iš miesto“.

Taip, pramonė, žemės ūkis ir miestai reikalauja vis daugiau vandens. Didesniąją šio poreikio dalį kol kas patenkina gruntiniai vandenys. Jie yra vienas pagrindinių gėlo vandens šaltinių, bet jis, deja, nėra neišsenkamas. Šiuos vandens telkinius galima sulyginti su indėliu banke. Negali juo ilgai naudotis nieko neįdėdamas. Anksčiau ar vėliau pinigai baigsis.

Kaip panaudojami gruntiniai vandenys

Gruntiniams vandenims pasiekti daromi gręžiniai. Jungtinių Tautų vaikų fondo pranešime Groundwater: The Invisible and Endangered Resource paskaičiuota, kad pusė buityje ir drėkinimui naudojamo vandens imama iš jų. Gruntinis vanduo  mažiau užterštas nei paviršinis, todėl jį geria tiek miestų, tiek kaimų gyventojai. Jei gruntinis vanduo būtų naudojamas taupiai, jo sankaupos nekistų, nes jas nuolat papildo lėtai link vandeningojo horizonto besiskverbiantis lietaus vanduo. Tačiau jau dešimtmečius žmonija tuos klodus ištuština greičiau, nei juos spėja papildyti natūralus vandens apytakos ciklas.

Todėl gruntinio vandens lygis tolsta nuo paviršiaus ir tampa neekonomiška bei nepraktiška daryti gilius gręžinius, norint jį pasiekti. Kai gręžiniai išdžiūva, kenčia ekonomika ir žmonės. Indijoje tokia bėda jau prasidėjo. Milijardui Kinijos bei Indijos centrinių lygumų gyventojų gruntiniai vandenys yra išgyvenimo šaltinis, tad virš jų galvų pakibo reali grėsmė.

Požeminio vandens ištekliai mąžta ir dėl taršos. Žemės ūkio trąšos, žmonių ir gyvūnų išmatos bei pramonės teršalai smelkiasi gilyn. „Užterštiems gruntiniams vandenims išvalyti reikės daug laiko ir lėšų, o gal bus visai neįmanoma to padaryti, — aiškinama Pasaulinės meteorologijos organizacijos pranešime. — Lėtas teršalų skverbimasis gilyn vadinamas ‛chemine uždelsto veikimo bomba’, gresiančia žmonijai.“

Be to, iš vandeningojo horizonto išsiurbus vandenį galima padaryti žalą dirvožemiui, kurį jis drėkina. Dauguma sausringuose pasaulio kraštuose drėkinamų laukų yra per daug druskingi. Jau smarkiai pakenkta 25 procentams Indijos ir Jungtinių Valstijų, dviejų pagrindinių pasaulio maitintojų, drėkinamų žemių.

Taupyk ir užteks

Nors padėtis nekokia, ji būtų geresnė, jei brangų planetos vandenį naudotume rūpestingiau. Dėl nevykusių drėkinimo būdų 60 procentų vandens nuteka į šalį, o ne į pasėlius. Veiksmingiau dirbant vandens reikėtų perpus mažiau. Net miestų sunaudojamo vandens kiekis sumažėtų 30 procentų, jei būtų greitai sutaisyti visi sutrūkę vamzdžiai.

Vandeniui išsaugoti reikia ir noro, ir išmanymo. Ar galime tikėtis, kad ateinančios kartos turės vandens? Paskutiniame šios serijos straipsnyje panagrinėsime šį klausimą.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

VANDENS SVARBA

Praktiškai visiems gamybos procesams reikia daug vandens.

▪ Tonai plieno išlydyti gali prireikti 280000 litrų vandens.

▪ Kilogramui popieriaus pagaminti — 700 litrų (nebent fabrike būtų pakartotinai naudojamas tas pats vanduo).

▪ Jungtinėse Valstijose automobiliui pagaminti gamintojai sunaudoja 50 kartų daugiau vandens, nei sveria pati mašina.

Žemės ūkio poreikiai ne ką mažesni, ypač jei galvijai auginami sausringose vietovėse.

▪ Kilogramui mėsos (pavyzdžiui, Kalifornijos mėsinių galvijų) užauginti reikia 20500 litrų vandens.

▪ Vienam viščiukui išvalyti ir sušaldyti sunaudojama mažiausiai 26 litrai.

[Schema/iliustracijos 8 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

KUR NAUDOJAMAS VANDUO?

Žemės ūkyje 65%

Pramonėje 25%

Buityje 10%

[Iliustracijos 9 puslapyje]

Milijonai litrų vandens prarandama dėl sutrūkusių vamzdynų ar neužsuktų čiaupų

[Šaltinio nuoroda]

AP Photo/Richard Drew