Neapykantą įveikti įmanoma

„Mylėkite savo priešus“ (MATO 5:44).

TARP dviejų priešiškų šalių vadovų keletą dienų vyko intensyvios taikos derybos. Diskusijose dalyvavo ir vienos galingos pramoninės šalies prezidentas. Naudodamasis savo įtaka ir diplomatiniais sugebėjimais jis bandė padėti abiem pusėms susitarti. Tačiau šis sunkus mėginimas atnešė tik dar daugiau bėdų. Praėjus vos kelioms savaitėms, tarp šių dviejų šalių, kaip sakoma žurnale Newsweek, įvyko „patys didžiausi smurto protrūkiai per pastaruosius dvidešimt metų“.

Kad ir kaip stengtųsi šalių vadovai, neapykanta ir priešiškumas tarp įvairių etninių bei tautinių grupių nemažėja. Dėl nežinojimo, fanatizmo ir propagandos pasaulį vis labiau užvaldo neapykanta. Šiandien šalių vadovai bergždžiai ieško naujų, pažangių sprendimų. Deja, jie nenori pripažinti, kad geriausius sprendimus jau labai seniai nurodė Jėzus Kristus Kalno pamoksle. Per šį pamokslą Jėzus skatino klausytojus laikytis Dievo principų. Tada jis pasakė straipsnio pradžioje pacituotus žodžius, būtent: „Mylėkite savo priešus.“ Šis skatinimas yra ne tik geriausias būdas neapykantai ir išankstiniam nusistatymui įveikti, — tai vienintelis veiksmingas būdas!

Skeptikai atmeta raginimą mylėti savo priešus, tarsi tai būtų beviltiškai idealistiška ir nepraktiška. Vis dėlto jei išmokstama nekęsti, argi ne tiesa, kad galima išmokti ir pakantumo. Taigi Jėzaus žodžiai suteikia žmonijai tikrą viltį. Jie parodo, jog seniai įsišaknijusio priešiškumo įmanoma atsikratyti.

Pagalvokite apie tuometinius Jėzaus klausytojus. Jiems nereikėjo toli ieškoti priešų. Kraštą kontroliavusios Romos karinės pajėgos vertė žydus nešti sunkią mokesčių naštą, manipuliavo politika, skriaudė ir išnaudojo juos (Mato 5:39-42). O kiti dėl neišspręstų ir pagiežą sukėlusių nereikšmingų nesutarimų galbūt laikė priešais net kai kuriuos savo tautiečius žydus (Mato 5:21-24). Ar Jėzus tikrai tikėjosi, kad jo klausytojai mylės tuos, kurie juos įskaudino?

Ką reiškia mylėti?

Visų pirma, sakydamas „mylėkite“ Jėzus neturėjo omenyje šiltų jausmų, siejančių gerus draugus. Mato 5:44 nusakant meilę pavartotas graikiškas žodis agape, reiškiantis principu pagrįstą meilę. Šilti jausmai čia nebūtini. Kadangi tokia meilė vadovaujasi teisingu principu, ji skatina daryti kitiems gera nepaisant jų elgesio. Todėl meilė agape gali įveikti nesantaiką. Pats Jėzus parodė tokią meilę — užuot prakeikęs savo egzekutorius romėnų kareivius,  jis meldė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Luko 23:34).

Ar realu tikėtis, jog viso pasaulio gyventojai pritaikys Jėzaus mokymus ir ims mylėti vienas kitą? Ne, nes Biblijoje pasakyta, kad šis pasaulis ir toliau risis žemyn. „Pikti žmonės, suvedžiotojai eis dar blogyn“, — pranašaujama 2 Timotiejui 3:13. Vis dėlto nuoširdžiai mokydamiesi teisingų principų per Biblijos studijas atskiri asmenys gali atsikratyti neapykantos. Ne vienas atvejis aiškiai liudija, kad nemažai kas taip išmoko nepasiduoti juos supančiai neapykantai. Štai keletas atsitikimų.

Išmoko mylėti

Trylikametis Chosė priklausė vienai teroristų grupei, dalyvavusiai partizaniniame kare. * Jis buvo mokomas nekęsti žmonių, laikomų atsakingais už aplink klestinčią neteisybę, ir jei įmanoma, sunaikinti juos. Chosė matė daugelio savo bendražygių žūtį ir jo širdis prisipildė pykčio bei keršto troškimo. Gamindamas granatas jis klausdavo savęs: „Kodėl tiek kančių? Jei yra Dievas, argi jis to nemato?“ Sumišęs ir prislėgtas jis dažnai pravirkdavo.

Galiausiai Chosė ėmė bendrauti su tos vietos Jehovos liudytojų susirinkimu. Pirmąsyk apsilankęs sueigoje jis iškart pastebėjo, kad ten vyrauja meilinga atmosfera. Visi sveikinosi su juo šiltai, draugiškai. Vėliau aptarta tema „Kodėl Dievas leidžia egzistuoti blogiui?“ atskleidė atsakymus į seniai jį kankinusius klausimus. *

Bėgant laikui, iš Biblijos įgytos žinios paskatino Chosė pakeisti savo gyvenimą ir mąstyseną. Jis sužinojo, kad „kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje... tas žmogžudys, o... joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio“ (1 Jono 3:14, 15).

 Tačiau pasirodė, kad nutraukti ryšius su draugais teroristais nėra taip lengva. Jį sekdavo kiekvienąkart, kai tik jis eidavo į Jehovos liudytojų Karalystės salę. Kai kurie buvusieji bendrininkai norėdami suprasti, kas privertė Chosė taip pasikeisti, netgi atėjo į kelias sueigas. Kai tik jo draugužiai pamatė, kad jis ne išdavikas ir nekelia jokio pavojaus, paliko Chosė ramybėje. Septyniolikmetis Chosė tapo krikštytu Jehovos liudytoju, o netrukus ir visalaikiu skelbėju. Užuot žudęs, dabar jis skelbia meilingą ir viltį teikiančią žinią!

Sugriaunami tautiniai barjerai

Ar gali žmonės iš skirtingų tautinių grupių sugriauti juos skiriančius neapykantos barjerus? Pavyzdys — Jehovos liudytojų, kalbančių amharų kalba, grupė Londone. Ją sudaro 35 asmenys — 20 etiopų ir 15 eritrėjiečių. Šie žmonės garbina Dievą drauge taikiai ir vieningai, nors Afrikoje tarp eritrėjiečių ir etiopų vyko nuožmus karas.

Vienam liudytojui etiopui jo šeimyniškiai anksčiau sakydavo: „Niekada nepasitikėk eritrėjiečiais!“ Tačiau dabar jis ne tik pasitiki savo bendratikiais eritrėjiečiais, bet netgi vadina juos broliais ir sesėm. Nors šie eritrėjiečiai paprastai kalba tigrajų kalba, jie nusprendė mokytis amharų — jų brolių etiopų — kalbos, kad galėtų kartu su jais studijuoti Bibliją. Koks nuostabus dieviškos meilės, „tobulo vienybės raiščio“, įrodymas! (Kolosiečiams 3:14, NW)

Praeities nuoskaudos pamirštos

O kaip, jei su žmogumi buvo žiauriai pasielgta? Argi ne normalu kankintojams jausti pagiežą? Štai Manfredo, liudytojo iš Vokietijos, pavyzdys. Komunistai šešerius metus Manfredą laikė kalėjime vien dėl to, kad jis Jehovos liudytojas. Ar jis kada jautė neapykantą tiems engėjams ir troško atkeršyti? „Ne“, — atsako jis. Vokiečių laikraštyje Saarbrüker Zeitung buvo pacituoti Manfredo žodžiai: „Kai elgiamasi neteisingai, o paskui keršijama už tai, susidaro užburtas  ratas.“ Akivaizdu, jog Manfredas pritaiko Biblijos patarimą: „Niekam neatmokėkite piktu už pikta... Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“ (Romiečiams 12:17, 18).

Pasaulis be neapykantos!

Jehovos liudytojai netvirtina esą tobuli šiuo atžvilgiu. Neretai jie pamato, jog atsikratyti įsisenėjusio priešiškumo ir neapykantos nėra lengva. Norint pritaikyti Biblijos principus gyvenime, reikia nuolatos stropiai dirbti. Tačiau apskritai Jehovos liudytojai yra gyvas pavyzdys, įrodantis Biblijos galią padėti žmonėms nugalėti neapykantą. Studijuodami su žmonėmis Bibliją jų namuose Jehovos liudytojai kasmet tūkstančiams padeda išsivaduoti iš rasizmo ir fanatizmo gniaužtų. * (Skaitykite rėmelį „Biblijos patarimai padeda atsikratyti neapykantos“.) Pasiekti rezultatai yra tik įvaizdis to, kas bus įvykdyta per pasaulinę mokymo programą, kuri netrukus padės išrauti neapykantą ir jos priežastis su šaknimis. Šiai mokymo programai vadovaus Dievo Karalystė — pasaulinė vyriausybė. Jėzus mokė mus melsti tos Karalystės maldoje „Tėve mūsų“. Joje jis sakė: „Teateinie tavo karalystė“ (Mato 6:9, 10).

Biblijoje žadama, kad valdant šiai dangiškajai vyriausybei „žemė bus kupina Viešpaties pažinimo“ (Izaijo 11:9; 54:13). Tuomet viso pasaulio mastu išsipildys gerai žinomi pranašo Izaijo žodžiai: „[Dievas] išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas; jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis — į geneklius. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti“ (Izaijo 2:4). Pats Dievas pašalins neapykantą visiems laikams.

[Išnašos]

[Rėmelis 11 puslapyje]

Biblijos patarimai padeda atsikratyti neapykantos

● „Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose“ (Jokūbo 4:1). Konfliktų su kitais dažnai galime išvengti mokydamiesi suvaldyti savanaudiškus troškimus.

● „Žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Filipiečiams 2:4). Dar vienas būdas išvengti bereikalingų konfliktų — laikyti kitų interesus svarbesniais už savo.

● „Susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio, neapmaudauk, nes tai tik į pikta veda“ (Psalmyno 37:8). Mes galime suvaldyti savo žalingus polinkius ir privalome tai daryti.

● ‛Dievas... iš vienos šaknies išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje’ (Apaštalų darbų 17:24, 26). Kadangi visi esame vienos žmonių šeimos nariai, neprotinga laikyti save pranašesniu už kitos rasės žmones.

● „Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save“ (Filipiečiams 2:3). Kvaila į kitus žiūrėti su panieka, nes dažniausiai jie turi savybių ir sugebėjimų, kurių neturime mes. Nė viena rasė ar kultūra nepasižymi vien tik gerais bruožais.

● „Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems“ (Galatams 6:10). Tiesiog stengdamiesi patys būti draugiški ir padėti kitiems, nepaisydami rasių ar kultūrų skirtumo, galime nutiesti bendravimo tiltus ir pašalinti nesusipratimus.

[Iliustracijos 8, 9 puslapiuose]

Etiopai ir eritrėjiečiai liudytojai taikiai garbina Dievą drauge

[Iliustracija 10 puslapyje]

Manfredas, kalintas komunistų, nesidavė užvaldomas neapykantos

[Iliustracija 10 puslapyje]

Biblija gali padėti sugriauti žmones skiriančias užkardas