Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Visą gyvenimą lydima meno

Visą gyvenimą lydima meno

Visą gyvenimą lydima meno

PAPASAKOJO ŠIDZUKO KAVABATA

„Jehovos liudytojai — puikūs žmonės, visame pasaulyje skelbiantys gerąją naujieną“. Taip vadinasi vienas mano paveikslų, kuris 1999-aisiais buvo eksponuojamas parodoje Versalyje (Paryžius).

LIKUS mažiau kaip savaitei iki parodos Jehovos liudytojai visoje Prancūzijoje išplatino 12 milijonų traktatų, kuriais atkreipė dėmesį į neteisingą vyriausybės elgesį su jais. Už paveikslą, palankiai nušvietusį liudytojus, man buvo suteiktas specialus apdovanojimas. Vėliau asmuo, atsakingas už apdovanojimą, pasakė: „Jūs drąsi, bet aš irgi. Štai todėl jums ir įteikiu specialųjį prizą.“

Dauguma dailininkų savo paveiksluose bando perteikti pojūčius bei emocijas. Tai daryti stengiuosi ir aš. Tapau tai, ką jaučiu, todėl paveikslai yra gyvybingi, atspindi džiaugsmą ir laimę. Kaip malonu savo vaizduotei duoti valią tapyboje, supratau jau vaikystėje.

Kodėl pradėjau tapyti

Gimiau 1920-aisiais Moriokoje (Japonija). Tėvai gyveno pasiturinčiai. Mums su vyresne seseria buvo pasamdyti mokytojai, kurie mokė mus japonų šokių, gėlių komponavimo, arbatos ceremonijos, groti koto (japonų citra), pianinu, dainuoti ir daug kitų dalykų. Aš viso to nemėgau. Kai ateidavo mokytojai, dažnai pabėgdavau ir pasislėpdavau. Tarnai turėdavo mane surasti ir partempti atgal.

Pamokos buvo nemielos dėl jų griežtumo. Visai nepažįstami žmonės nurodinėjo, kaip turiu šokti, komponuoti gėles ar patiekti arbatą. Jaučiausi suvaržyta, tarsi nesugebėčiau pati nieko sugalvoti ir užsibrėžti savo tikslų. Bet kai tapydavau paveikslus, niekas nežvilgčiodavo pro petį ir nenurodinėdavo, ką daryti. Tai buvo laisvė, kurios geidžiau.

Kadangi neturėjau tapybos mokytojo, galėjau pati kurti ir improvizuoti, niekas nekritikavo. Ilgainiui dariausi vis drąsesnė. Būdama maždaug 12 metų ėmiausi piešti tiesiai ant tėvo šilkinių kaklaraiščių. O vieną kartą mokykloje siuvome drabužius. Mokytoja apstulbo pamačiusi, kad pusę drabužio priekio nukirpau ir pakeičiau baltu audiniu. Tačiau ji, kaip ir tėvas, nieko nesakė.

Svajonės ir tikrovė

Dar mokydamasi pradinėje mokykloje sakydavau, kad užaugusi būsiu dailininkė. Mano tikslas nepasikeitė, norėjau studijuoti dailę universitete, tačiau tėvai neleido. Jie sakė, kad Japonijoje diplomuota dailininkė būtų vertinama kaip nepageidautina nuotaka. Taigi pasirinkau namų ūkio mokslus.

Mėgau užsienio poeziją bei kitokias knygas. Tačiau tais laikais jos buvo laikomos priešų literatūra. Vien turėti tokios literatūros buvo pavojinga. Mokykloje penkerius metus buvau mokoma prancūzų kalbos, bet aplinkybės Japonijoje keitėsi, todėl net į domėjimąsi užsienio kalba buvo žiūrima įtariai. Mes neturėjome kalbos laisvės.

1943-iaisiais, siautėjant II pasauliniam karui, mano savimeilę paglostė žinia, kad vienas vyras, peržiūrėjęs 40 santuokinio amžiaus merginų nuotraukų, kandidate į žmonas išsirinko mane. Vėliau sužinojau, kad jo mama su savo drauge lankėsi pas mūsų kaimynus, norėdamos mane pamatyti. Vėliau jų šeima atsiuntė mūsų šeimai oficialų pasiūlymą dėl vedybų ir aš buvau įkalbėta jį priimti. Prieš vestuves su būsimuoju vyru susitikau tik kartą.

Po vestuvių mūsų gyvybei kasdien grėsmę kėlė oro atakos. Galiausiai mūsų namai, kaip ir visas miestas, buvo sudeginti. Mes, išlikusieji, slėpėmės kalnuose, bet netgi ten girdėjome sirenas ir matėme karo lėktuvus. Tai buvo siaubinga. Kentėjo visi. Sunkūs buvo ir dešimt pokario metų.

Be trejeto mūsų vaikų, su mumis dar gyveno anyta ir šešetas vyro brolių bei seserų. Nors turėjome tarnų, kad būtų ką valgyti, visiems teko dirbti laukuose. Tuo laikotarpiu buvau labai prislėgta ir net pamiršau, kas yra juokas. Bijojau, kad išreikšdama jausmus žodžiais būsiu neteisingai suprasta. Tačiau laikui bėgant supratau, kad juos galiu išreikšti tapydama.

Pripažįstama kaip dailininkė

Net dailininko gabumais apdovanotas asmuo turi įdėti daug pastangų, kol pasiekia gerų rezultatų. Pirkau knygas apie dailę ir studijavau pas keletą geriausių Japonijos dailininkų. Nė vienas jų nepatarė keisti jaunystėje išsiugdyto tapybos stiliaus.

Mano darbai sudomino meno kritikus, bet aš tapiau savo malonumui, o ne norėdama rodyti juos kitiems. Tačiau vėliau man parūpo, ką apie mano paveikslus mano žmonės. Todėl 1955-aisiais Tokijuje, Gindzos rajone, surengiau savo pirmąją parodą. Ją pavadinau „Nebyli kova, nebyli kalba, mano dienoraštis“. Paveikslai vaizdavo kasdienį gyvenimą. Paroda pasisekė.

Susitinku liudytojus

1958-aisiais persikėlėme į Tokiją, nes abu su vyru norėjome, kad vaikai lankytų aukšto lygio mokyklas ir gautų kuo geresnį išsilavinimą. Pagrindinis mano užsiėmimas buvo tapyba. Įpratau kasdien piešti maždaug po penkias valandas. Naktis praleisdavau su draugėmis dailininkėmis, o vyras išeidavo su savo bičiuliais. Apie vaikų auklėjimą mažai teišmanėme.

Vyrui darbas atimdavo daugybę laiko, taigi auginti vaikus teko man, tačiau aš jaučiausi nesugebanti to daryti. Vaikystėje pati lankiau katalikų misionierių mokyklą, tad svarsčiau, kad galbūt koks nors biblinis mokymas būtų naudingas ir jiems. Už plento priešais mūsų namus Omoryje (Tokijas) buvo liuteronų bažnyčia ir aš pasiūliau vaikams ten nueiti. Tačiau taip ir nenuėjome.

Kitą dieną, — tai buvo 1959-ųjų pradžioje, — pas mus apsilankė viena Jehovos liudytoja. Aš skubiai sušaukiau vaikus ir visi susėdome klausytis. Liudytoja iš Biblijos paaiškino, kad gyvename ypatingu laiku, — netrukus Dievas išvaduos žemę nuo blogio. Užsakiau keturias Biblijas, biblinės literatūros ir mielai sutikau su jos pasiūlymu kas savaitę mus mokyti. Paklausiau jos, koks bus mėnesinis mokestis už mokslą, ir nustebau sužinojusi, jog Jehovos liudytojai jokio mokesčio neima. Visiškai kitaip nei visi mokytojai, kuriuos pažinojau!

Mano dukros mielai priėmė Biblijos tiesas ir netgi pradėjome Bibliją namuose studijuoti kas savaitę. Tačiau po kelerių studijų pradėjau nerimauti. Man tai buvo sunkus laikotarpis, todėl kartais, atėjus asmeninių Biblijos studijų laikui, stengdavaus pasislėpti ar išeiti iš namų.

Problema buvo ta, jog mačiau, kad visa, kas rašoma Biblijoje, teisinga ir kad aš turėčiau paklusti jos nurodymams. Tačiau buvau pasiryžusi tapti gera dailininke ir maniau, kad būti kūrybiška galiu tik išlaikydama nepriklausomą mąstyseną. Dėl šio vidinio konflikto pradėjau prasčiau tapyti. Parodose mano paveikslus pradėjo kabinti nuošaliuose kampuose.

Kelionė į Paryžių

Maniau, kad apsilankymas Paryžiuje galėtų padėti atgauti kūrybines jėgas. 1960-aisiais Prancūzijoje vienoje didelėje parodoje buvo pristatomas japonų menas, todėl išvykau ir aš. Iš parodoje dalyvavusių japonų dailininkų buvau vienintelė moteris. Paryžiuje mane viskas jaudino: kitokios gyvenimo sąlygos, drabužiai, idėjos, spalvos. Paroda truko keturias dienas ir, mano nuostabai, joje lankėsi šalies vadovai. Dar vienas netikėtumas buvo moterų žavėjimasis mano kimono. Ryžausi pasilikti ilgiau.

Nesumanydama, kaip iš Japonijos atsisiųsti pinigų, ėmiau pardavinėti savo kimono. Taip dar trejetą mėnesių galėjau analizuoti meno galerijose eksponuojamus dailininkų darbus. Dažnai prisimindavau, ką pasakė dailininkas, kurio paveikslas parodoje kabojo šalia manojo: „Aš tapau saulės šviesą. Jūsų paveikslai yra niūrūs ir tamsūs, nes jums įtaką daro Rytų filosofai.“

Mano bute apsilankė viena sutuoktinių pora iš Jehovos liudytojų Paryžiaus filialo. Po kelių aplankymų sutikau su jais nueiti į krikščionių susirinkimą. Atvykusi buvau apstulbinta to, ką pamačiau. Viena ponia buvo užsidėjusi gražią raudoną skrybėlę plačiomis atbrailomis. Kita vilkėjo ryškiai žalią suknelę. Drabužiai buvo stilingi ir skoningi, tad mano požiūris į liudytojus visiškai pasikeitė.

Įspūdį padarė ir programa. Matydama, kad abiejose žemės rutulio pusėse laikomasi tos pačios tvarkos ir to paties mokoma, supratau, kad ši organizacija ir jos veikla nepaprasta. Suvokusi, kad bendrauju su žmonėmis, kuriems vadovauja Dievas, buvau sujaudinta iki širdies gelmių.

Apsisprendžiu

Grįžusi į Japoniją pradėjau rimtai studijuoti Bibliją. Suvokiau, kad mūsų Kūrėjas duoda daugiau laisvės, negu maniau. Jis meilingai sukūrė mus savitus, suteikė ypatingų talentų ir davė laisvę juos ugdyti. Taip supratau, kad tapti Jehovos liudytoja nereiškia išsižadėti meno.

Mes su dukromis studijuodamos Bibliją darėme pažangą. Viena duktė pasiaukojimą Jehovai krikštu parodė 1961-aisiais, kita — 1962-aisiais. Jos abi iki šiol ištikimai tarnauja Jehovai. Tik aš vis delsiau krikštytis. 1965-aisiais, Loidas Beris, tada prižiūrėjęs Jehovos liudytojų skelbimo darbą Japonijoje, mane paskatino: „Tik pagalvok, kokius nuostabius paveikslus tobuli žmonės tapys rojuje!“ Kitais metais pasikrikštijau.

Kaip tai paveikė mano tapybą

Žvelgdama į praeitį matau, kaip keičiantis gyvenimui ir asmenybei, keitėsi ir mano tapybos darbai. Pirmieji paveikslai buvo tamsūs ir niūrūs, pilni skausmo, kančios ir nevilties. Bet paskui iš Biblijos sužinojau apie mūsų Kūrėją, jo nuostabias savybes, džiaugsmą jį šlovinti ir normas, pagal kurias reikia gyventi. Keičiantis jausmams, keitėsi ir paveikslai.

Dabar daug laiko skiriu dalytis Biblijos žinia su kitais žmonėmis; tai darau reguliariai. Kalbėdama su žmonėmis apie Dievo savybes ir jo nuostabų tikslą paversti šią žemę rojumi, valdomu jo Sūnaus Jėzaus Kristaus, patiriu didžiulį džiaugsmą bei pasitenkinimą. Ši veikla sužadina jausmus, tad belieka griebtis teptuko ir juos išreikšti. Metams bėgant jaučiuosi vis laimingesnė, gyvesni darosi ir mano paveikslai.

Atkreipiu dėmesį į Bibliją

Pasiūlymų eksponuoti savo paveikslus gaunu iš viso pasaulio: Sidnėjaus, Vienos, Londono, Niujorko. Labiausiai mano paveikslais žavisi europiečiai. Luvro karališkosios menų akademijos specialistai klausė: „Kaip Biblija ir krikščionybė gali taip paveikti japonę, kad jos paveikslai atspindi džiaugsmą, kokio šimtmečiais neteko matyti religiniame mene?“

Biblijos psalmininkas Dovydas reikšdavo savo jausmus muzika ir savo muzikinį talentą panaudojo mokyti kitus apie Dievo stebuklus. Mano tikslas toks pat. Aš noriu šlovinti Jehovą. Labai trokštu, kad mano paveiksluose žmonės pajustų tą džiaugsmą, kurį galima patirti pažįstant Jehovą ir jo nuostabias savybes. Vienas meno kritikas apie mano paveikslų pavadinimus pasakė: „Dailininkė sumaniai vengia reikšti savo nuomonę, bešališkai leisdama kalbėti Biblijai.“ Džiaugiuosi, kad žmonės mano paveiksluose atpažįsta Biblijos galią.

1995-aisiais Pasaulinė menų taryba, tarptautinė organizacija, kurios pagrindinis biuras yra Tokijuje, tarp žymiausių pasaulio dailininkų man paskyrė pirmąją vietą. Mano tapybos darbus taryba apibūdino taip: „Dailininkė paveikslų pavadinimams pasirenka žodžius iš Biblijos... Kiekviename jos paveiksle pavaizduota Biblija, tačiau dailininkė, kuri vaikšto su Dievu, būtent taip suvokia gyvenimą.“

Kaip jau buvo paminėta, savo paveiksluose dažnai vaizduoju atverstą Bibliją. Pastaruoju metu paveikslo pavadinimą susieju su Biblijos puslapių turiniu. Taip žiūrovo akį patraukia ir mano pasirinktas pavadinimas, ir Biblijos žodžiai, ir galiausiai, kaip aš visa tai perteikiu savo paveiksle.

1999-aisiais kai kurie mano paveikslai buvo eksponuojami Bankoke (Tailandas). Vienas jų buvo pavadintas „Kaip nuostabiai Jehova Dievas sukūrė žemę — vietą gyventi žmonėms“, kitas — „Karaliaus Dovydo malda: ‛Jehova, tegu tos tautos širdis būna vienybėje su tavimi.’“ Drauge su keliais kitais dailininkais buvau pakviesta į Tailando karaliaus rūmus. Karalius norėjo pakalbėti su manimi apie mano paveikslus ir turėjo daug klausimų. Galėjau ilgai su juo kalbėtis; užsiminiau ir apie Biblija pagrįstus savo įsitikinimus. Paskui padovanojau jam vieną paveikslą.

Paskutinius 35 metus dar priklausau komitetui, vertinančiam kitų dailininkų darbą. Mėgstu paveikslus, kuriuose išreikštos emocijos. Man geras paveikslas yra toks, kuris daro malonų įspūdį, teikia širdžiai ramybę. Labai žaviuosi Jehovos liudytojų leidiniuose spausdinamomis iliustracijomis, padedančiomis tiksliai perteikti Biblijos žinią.

Tarnybos Dievui palaimos

Būdama tapytoja turiu unikalių galimybių liudyti apie Jehovą Dievą ir apie tai, kokią didingą ateitį jis numatęs žemei. Tai darau duodama interviu žurnalistams ir televizijai. Iš tiesų, kur beeičiau ar ką bekalbėčiau, stengiuosi, kad žmonės sužinotų, jog tapyti mane skatina tikėjimas, džiaugsmas ir laimė, kurią patiriu tarnaudama Jehovai Dievui.

Esu tikra: jei išsižadėčiau savo tikėjimo, nebesugebėčiau tapyti taip, kaip dabar. Šitaip tapau todėl, kad esu Jehovos liudytoja, pilna džiaugsmo ir laimės — jausmų, kuriuos teikia Dievo Žodžio tiesa.

[Iliustracija 21 puslapyje]

Paryžiuje

[Iliustracija 22 puslapyje]

Su dukromis dabar