Žmogus naikina maisto išteklius?

„Didžiausias mūsų laikų rūpestis yra ne skolos, nepritekliai ar globalinė konkurencija, bet kaip išmokti gyventi prasmingą, pasitenkinimą teikiantį gyvenimą nekenkiant gyvybę palaikančiai planetos biosferai. Žmonija dar niekada nėra patyrusi tokios grėsmės: irsta visos gyvybę palaikančios struktūros“ (genetikas Deividas Sudzukis).

OBUOLYS — nieko stebėtina. Jei gyvenate ten, kur obuolių gausu, regis, jų gauti nesunku, o be to, yra ir iš ko išsirinkti. Bet ar žinote, kad dabar pasirinkimas daug mažesnis, negu buvo prieš 100 metų?

Jungtinėse Valstijose 1804—1905 metais buvo auginamos 7098 veislių obelys. Dabar 6121 jų veislė (86 procentai) jau išnykusi. Panašiai yra su kriaušėmis. Iš kadaise augusių 2683 veislių išnyko jau maždaug 88 procentai. Dar blogiau yra su daržovėmis. Biologinė įvairovė mažėja — nyksta ne tik atskiros gyvybės rūšys, bet ir gausybė kiekvienos rūšies veislių. Jungtinėse Valstijose per mažiau nei 80 metų daržovių veislių sumažėjo 97 procentais! Bet ar biologinė įvairovė iš tikrųjų svarbi?

Daugelis mokslininkų atsako, jog taip. Nors dėl to vis dar diskutuojama, daug aplinkos specialistų tvirtina, kad gyvybei žemėje palaikyti biologinė įvairovė yra būtina. Jie teigia, kad kultūrinių augalų įvairovė svarbi ne mažiau nei laukinių, augančių pasaulio miškuose, džiunglėse bei pievose. Beje, svarbi ir kiekvienos rūšies veislių biologinė įvairovė. Pavyzdžiui, kuo daugiau ryžių veislių, tuo didesnė tikimybė, kad kai kurios bus atsparios dažnai pasėlius puolančioms ligoms. Todėl neseniai Pasaulio stebėjimo instituto pranešime buvo pažymėta, jog žemės biologinės įvairovės nykimo skaudžiausias padarinys gali būti šio reiškinio poveikis žmonijos maisto ištekliams.

Maistiniams pasėliams augalų nykimo padariniai gali būti mažiausiai dvejopi: pirma, netenkama laukinių augalų, iš kurių galima išvesti kultūrines veisles, antra, mažėja pačių kultūrinių augalų veislių. Pavyzdžiui, XX amžiaus pradžioje Azijoje tikriausiai buvo auginama per 100000 ryžių populiacijų; vien Indijoje jų buvo mažiausiai 30000. Dabar 75 procentus Indijos ryžių pasėlių sudaro vos 10 šių augalų veislių. Šri Lankoje iš buvusių 2000 ryžių populiacijų liko kone 5 veislės. Meksikoje, javų tėvynėje, auginama tik 20 procentų tų veislių, kurios čia buvo ketvirtajame dešimtmetyje.

Tačiau pavojus gresia ne tik maisto ištekliams. Iš augalų farmacijos pramonė gamina maždaug 25 procentus vaistų, ir atrandama vis naujų vaistingųjų augalų. Tačiau jie nepaliaujamai nyksta. Tad ar ne patys pjauname šaką, ant kurios sėdime?

Tarptautinės gamtos ir jos išteklių sąjungos duomenimis, iš maždaug 18000  ištirtų augalų ir gyvūnų rūšių išnykti gali daugiau kaip 11000. Tokiuose kraštuose kaip Indonezija, Malaizija ir Lotynų Amerika, kuriuose kuriant plantacijas buvo iškirsti didžiuliai miškų plotai, tyrinėtojai gali tik spėlioti, kiek rūšių yra beišnykstančios arba jau išnyko. Pasak The UNESCO Courier, kai kas tvirtina, jog nykimo procesas vyksta „katastrofiškai greitai“.

Žinoma, žemė vis dar teikia gausybę maisto. Bet ar didėjantis gyventojų skaičius dar ilgai galės prasimaitinti, jei planetos biologinė įvairovė taip mažėja? Daugelis šalių yra susirūpinusios kai kuriais nykstančiais augalais ir jiems išsaugoti stato sėklų bankus. Saugoti augalų veisles imasi vienas kitas botanikos sodas. Mokslininkai bando įdiegti naują veiksmingą priemonę — genų inžineriją. Bet ar sėklų bankai ir mokslas tikrai gali išspręsti šią problemą? Tą klausimą nagrinėsime kitame straipsnyje.