Kolporteriai — vaikščiojantys knygynai

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO PRANCŪZIJOJE

PIETRYČIŲ Prancūzijoje, Žandri ledyno papėdėje, slidinėjimo bazės „Deux-Alpes“ aukštumose, prieš kelerius metus atidarytas ledo skulptūrų muziejukas. Jame yra ir skulptūra vienai jau pasenusiai kalniečių profesijai pagerbti. Tai iš ledo iškaltas kolporteris.

Šimtmečius kolporteriai keliaudavo iš turgaus į turgų, nuo namo prie namo ir siūlydavo savo prekes, kurias nešiodavosi pasikabinę ant kaklo (prancūziškai col — kaklas, porter — nešti). Dauguma dabar apie juos nieko negirdėję, o kažką žinantys paprastai laiko juos dėmesio nevertais smulkiais prekeiviais. Bet iš tikrųjų jie verti atminimo, — net ir mūsų dienomis kolporterių pavyzdžiu daromas darbas keičia milijonų žmonių gyvenimą.

Šiek tiek apie kolportažą

Kolporteriai nebuvo vargšai. Daugelis jų kaip tikri pirkliai visoje Europoje pardavinėdavo naujausias prekes. Bet ne visi imdavosi tokio darbo dėl pelno. Kai kurie taip skleidė savo įsitikinimus. Ne vienam už tai teko užmokėti net savo gyvybe.

Kolporteriai ėmė rastis tikriausiai viduramžiais. Pirmieji tokią veiklą pradėjo Pirėnų (Alpių dalis) kalniečiai ir Škotijos šiaurės bei šiaurės vakarų aukštumų gyventojai. Dauguma jų buvo ūkininkai ir keliaujančiaisiais prekeiviais tapdavo nuėmę derlių.

XVI amžiuje vienas toks prekeivis, vardu Žoanas Gravjė, su šeima gyveno kalnuotoje La Gravo vietovėje. Jo žemė buvo nederlinga. Išgirdęs, kad slėnių miestuose trūksta medienos, odos, vilnos ir druskos — to, ko nestinga kalnuose, — jis nusprendė tapti keliaujančiuoju prekeiviu.  Gravjė ir kiti kolporteriai mieste už šias prekes mainais gaudavo galanterijos dirbinių, šukų, akinių, knygų, vaistų, tabako, raižinių. Šiuos daiktus jie parduodavo arba pačiame mieste, arba valstiečiams, gyvenantiems toli nuo parduotuvių. Kai kurie kolporteriai kasdien šitaip nukeliaudavo net 20 kilometrų! Kol jie būdavo išvykę, laukais ir šeimomis rūpindavosi giminaičiai.

Gravjė prekiavo ne tik niekučiais. Yra duomenų, kad jis buvo įsiskolinęs spaustuvininkui, vardu Benua Rigo. Iš to aišku, kad Gravjė, kaip ir kiti kolporteriai, pardavinėjo knygas. Jis gyveno renesanso epochoje, — kaip tik tada, kai europiečiai ypač pamėgo knygas. XVI amžiuje Europoje knygų išleista apie 140—200 milijonų egzempliorių; ketvirtis jų — Prancūzijoje. Lionas, šalies ekonominė sostinė, įsikūrusi Alpių papėdėje, buvo Europos knygų leidybos centras. Knygų leidyba Liono nepralenkė joks kitas Prancūzijos miestas. Taigi Gravjė darbo netrūko. Tokie žmonės kaip Gravjė knygas pardavinėjo siekdami pelno, tačiau buvo kolporterių, kurie jas platino vien religiniais tikslais.

Tikėjimo kontrabandininkai

Prasidėjus knygų leidybai, žmonės ėmė ryte ryti religines knygas, brošiūras ir kitokius spaudinius. Biblija pirmiausiai pasirodė lotynų, o vėliau ir kitomis kalbomis. Vokietijoje atspausdinta milijonai jos egzempliorių. Kolporterių dėka ši knyga pasiekė ir kaimiečius. Tačiau tokia veikla patiko ne visiems.

1525-aisiais Prancūzijos parlamentas uždraudė versti Bibliją į prancūzų kalbą, o kitais metais — ją ta kalba ir turėti. Bet šių knygų vis tiek buvo spausdinama tūkstančiai, ir daug jų kolporteriai kontrabanda atgabendavo į Prancūziją. Už tokį darbą 1546-aisiais Pjeras Šapo dar visai jaunas buvo suimtas ir nužudytas.

1551-aisiais katalikiškojoje Prancūzijoje kolporteriams buvo griežtai uždrausta pardavinėti knygas, nes, anot valdžios, jas jie „slapta [gabena] iš Ženevos“ — protestantų miesto. Tačiau tai nieko nesutrukdė. Biblijos plaukte plaukė į Prancūziją. Paprastai mažo formato jos būdavo slepiamos vyno statinėse su dvigubu dugnu, kaštainių statinėse ar laivų triumuose. Drąsuolis Deni Le Veras buvo pagautas, kai Biblijų gabeno visą statinę. Jį taip pat  nužudė. Vienas to meto katalikas, priešiškas kolporteriams, pripažino, kad dėl jų veiklos „labai greitai Prancūzijoje išplito prancūziški Naujieji Testamentai“.

Per visą XVI amžių šiems „tikėjimo kontrabandininkams“, kaip juos vadina vienas rašytojas, nuolat grėsė pavojus. Daug kolporterių buvo suimti, įkalinti, išsiųsti į galeras, ištremti ar nukankinti. Kai kuriuos sudegindavo kartu su pačių gabentomis knygomis. Nors žinomi išliko tik saujelė tokių knygnešių, jų dirbo daugybė. Visų jų pastangomis Bibliją įsigijo dauguma protestantų šeimų.

Vaikščiojančios bibliotekos

XVII amžiuje Katalikų Bažnyčia ir toliau draudė Bibliją paprastiems žmonėms. Vietoje jos tikintiesiems buvo grūdamos valandinės knygos * ir šventųjų gyvenimo aprašymai. Tačiau jansenistai, „eretiškų“ pažiūrų katalikai, ragino skaityti Šventąjį Raštą. Jie išleido Graikiškuosius raštus („Naująjį testamentą“), išverstus Izako Lui Le Mestr de Sasi, ir kolporteriai tuoj pat ėmė juos platinti.

Tuo metu kolporterių kuprinėse atsirado ir kitokių, nebrangių knygų. Iš jų prancūzai mokėsi skaityti, jos buvo ir šviečiamosios, ir pramoginės. Išnyko šios knygos XIX amžiuje. Prancūziškai jos vadintos bibliothèque bleue (mėlynoji biblioteka — dėl viršelių spalvos), angliškai — chapbooks, o ispaniškai — pliégos de cordel. Jose buvo pasakojimai apie viduramžių riterius, apie šventuosius, šis tas iš tautosakos ir kita. Nesunku suprasti, kodėl kolporteriai būdavo taip laukiami: tiek pirėniečiai, ateidavę vasarą, tiek gyvenantieji Dofinė Alpėse, atkeliaudavę žiemą.

 Kolporterių darbas naudos davė ir išsilavinusiems, ir mokslų neragavusiems žmonėms. XVIII amžiuje apie Gujeno regiono (pietvakarių Prancūzija) valstiečius buvo rašoma: „Ilgais žiemos vakarais su visa šeimyna jie pusę valandos skaito pasakojimus apie šventųjų gyvenimą ar kokį skyrių iš Biblijos... Jei nieko tokio neturi, jie skaito mėlynąją biblioteką ar kitus niekus, kuriuos kasmet į kaimą atneša kolporteriai.“ Vis dėlto bene labiausiai paplitusi buvo Biblija. Ją būtum galėjęs rasti net ir kukliausiuose ūkiuose.

Plataus masto darbas

Kolporterių maršrutai driekėsi per Prancūzijos ir Italijos Alpes, Pirėnus ir Normandiją (šiaurės vakarų Prancūzija). Ketvirtį visų pietų Europoje išleistų knygų pardavė kolporteriai iš Dofinė Alpių. „Ispanijoje, Portugalijoje ir daugybėje Italijos miestų knygų pardavinėjimo verslas yra prancūzų iš vieno kaimo, esančio... Dofinė Alpėse, rankose“, — rašė vienas tų laikų knygų pardavėjas iš Ženevos.

Kolporteriams taip sekėsi ne vien dėl to, kad jie buvo „veiklūs, darbštūs ir labai rimti žmonės“. Didelę reikšmę turėjo ir glaudūs jų ryšiai su šeimos nariais, savo kaimo gyventojais, tos pačios religijos žmonėmis. Daugelis protestantų mielai bendradarbiavo su tais, kurie buvo ištremti per persekiojimus. Giminaičių, tėvynainių ir bendratikių remiami kolporteriai išplėtė savo veiklą po visą Europą. Štai Gravjė šeimos knygų platinimo maršrutai ėjo per Prancūziją, Ispaniją ir Italiją. Kai kurie kolporteriai nukeliaudavo net į Persiją, Šiaurės ir Pietų Ameriką.

Kolporteriai pasirodo vėl

XIX amžiuje įvykęs pramonės perversmas sudavė mirtiną smūgį šeimų kolportažui — verslui, kuriuo iki tol vertėsi ne viena karta. Vis dėlto įsisteigusios įvairios Biblijos draugijos ėmė platinti Bibliją kaip niekad anksčiau. Katalikų Bažnyčia tam vis dar prieštaravo. Iki pat XIX amžiaus pabaigos kolporterius užpuldinėdavo ir vesdavo į teismus. Vis dėlto 1804—1909 metais vien Prancūzijoje jie išplatino šešis milijonus Biblijų ir jos dalių.

Visuomenę ir toliau reikėjo mokyti Biblijos. 1881-aisiais žurnale „Siono sargybos bokštas ir Kristaus dalyvavimo šauklys“ (spausdintas Jungtinėse Valstijose) visi krikščionys buvo paraginti imtis evangelisto darbo. Kam? Kad, pasak žurnalo, skatindami žmones skaityti skleistų tiesą. Iki 1885-ųjų evangelistais tapti panoro apie 300 žmonių. Jie negailėjo pastangų — kai kurie nusigavo net į tokias šalis kaip Barbadosas, Birma (Mianmaras), Gvatemala, Hondūras, Salvadoras, Suomija. Iki I pasaulinio karo evangelistai žinias apie Bibliją skleidė ir Anglijoje, Kinijoje, Kosta Rikoje, Lenkijoje, Naujojoje, Zelandijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje.

Įdomu, kad iš pradžių šie Biblijos tyrinėtojų (dabar — Jehovos liudytojai) visalaikiai tarnai buvo vadinami kolporteriais. Vėliau tokio pavadinimo buvo atsisakyta, nes jis ne visai nusako jų darbo esmę — mokyti Biblijos (Mato 28:19, 20). Galima buvo pamanyti, kad jie siekia pelno. Todėl šiandien Jehovos liudytojų visalaikiai tarnai vadinami pionieriais.

Pernai daugiau kaip 800000 pionierių be jokio užmokesčio platino Biblijas ir biblinius leidinius. Jie tai daro ne dėl pelno, o „iš tikros širdies, iš Dievo, Dievo akivaizdoje, Kristuje“ (2 Korintiečiams 2:17, Jr). Taigi šiandieniniai pionieriai nėra tik vaikščiojantys knygynai. Vis dėlto jie dėkingi aniems kolporteriams už paliktą puikų uolumo ir tvirtumo pavyzdį.

[Išnaša]

[Iliustracijos 24, 25 puslapiuose]

Kolporteriai atnešdavo žmonėms naujausių prekių

Kolporterių nekantriai laukdavo

[Šaltinio nuoroda]

© Cliché Bibliothèque nationale de France, Paris

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Le Mestr de Sasi „Naujasis Testamentas“ ir knyga iš mėlynosios bibliotekos

[Šaltinių nuorodos]

Pačioje kairėje: © Cliché Bibliothèque nationale de France, Paris Kairėje: © B.M.V.R de Troyes/Bbl.390/Photo P. Jacquinot

[Iliustracija 26, 27 puslapiuose]

Evangelistai platindavo biblinę literatūrą

[Iliustracija 26 puslapyje]

Šiandieniniai visalaikiai evangelistai Biblijos moko be jokio užmokesčio