Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Smurto amžius

Smurto amžius

Smurto amžius

ALFREDAS NOBELIS tikėjo, jog taiką būtų galima išsaugoti, jei tautos turėtų baisių ginklų. Tuomet jos pajėgtų skubiai susivienyti ir sutriuškinti bet kokį agresorių. „Tai būtų jėga, kuri karą padarytų nebeįmanomą“, — rašė jis. Nobelio nuomone, jokia sveikai mąstanti tauta neprovokuotų konflikto, jei jo padariniai būtų pražūtingi jai pačiai. Bet ką parodė praėjęs šimtmetis?

Nepraėjus nė 20 metų po Nobelio mirties įsiliepsnojo I pasaulinis karas. Šio konflikto metu buvo panaudoti nauji baisūs ginklai: kulkosvaidžiai, nuodingosios dujos, liepsnosvaidžiai, tankai, lėktuvai ir povandeniniai laivai. Žuvo beveik dešimt milijonų kareivių, daugiau nei dvigubai tiek buvo sužeista. I pasaulinio karo barbariškumas vėl paskatino pasaulį siekti taikos. Tam tikslui buvo įkurta Tautų Sąjunga. Vienas iš gerai žinomų šios organizacijos įkūrimo iniciatorių JAV prezidentas Vudras Vilsonas 1919-aisiais gavo Nobelio taikos premiją.

Tačiau 1939-aisiais, įsiliepsnojus II pasauliniam karui, viltys, kad karų daugiau nebebus, žlugo. Šis karas daugeliu atžvilgių buvo netgi siaubingesnis už I pasaulinį karą. Jo metu Adolfas Hitleris išplėtė Nobelio gamyklą Kriumelyje ir ji tapo viena didžiausių šaudmenų gamyklų Vokietijoje; čia dirbo daugiau kaip 9000 darbininkų. Vėliau, karui baigiantis, Nobelio gamykla buvo sugriauta iki pamatų; sąjungininkai per lėktuvų antskrydį ant jos numetė per tūkstantį bombų. Paradoksalu, bet tos bombos buvo pagamintos pritaikant paties Nobelio išradimus.

Per šimtmetį po Nobelio mirties žmonija pergyveno ne tik du pasaulinius karus, bet ir daugybę mažesnių konfliktų. Per tą laikotarpį ginklų ne tik padaugėjo — kai kurie jų tapo dar baisesni. Tad apžvelkime, kuo buvo kariaujama po Nobelio mirties.

Individualieji šaunamieji ginklai ir smulkieji pabūklai. Tai pistoletai, šautuvai, granatos, kulkosvaidžiai, minosvaidžiai ir kitokie nešiojamieji ginklai. Šie ginklai ir pabūklai yra nebrangūs, juos lengva prižiūrėti, o naudotis dar lengviau.

Ar tokių ginklų buvimas ir civiliams gyventojams keliama jų grėsmė sukliudė kilti karams? Tikrai ne! Leidinyje Bulletin of the Atomic Scientists Maiklas Klaras rašo, jog smulkieji pabūklai tampa „pagrindine kovos priemone daugumoje konfliktų, įsižiebusių pasibaigus šaltajam karui“. Iš tiesų individualiųjų šaunamųjų ginklų ir smulkiųjų pabūklų naudojimo padariniai — iki 90 procentų dabartinių karų aukų. Vien per praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį nuo šių ginklų žuvo daugiau kaip keturi milijonai žmonių. Dažnai smulkiuosius pabūklus valdo jaunuoliai, neturintys karinio pasirengimo ir nesigraužiantys dėl to, kad pažeidžia įprastas kovos taisykles.

Minos. Baigiantis XX amžiui nuo minų kasdien žūdavo arba būdavo suluošinama vidutiniškai 70 žmonių! Dauguma jų — ne kareiviai, o civiliai gyventojai. Dažnai minos naudojamos ne tam, kad ką užmuštų, bet kad sužalotų, ir tiems, kurie patiria jų baisius padarinius, sukeltų siaubą.

Tiesa, pastaraisiais metais minas stengiamasi šalinti. Bet kai kas tvirtina, jog vietoje vienos pašalintos minos padedama daugiau kaip 20 naujų, o per visą pasaulį žemėje guli gal 60 milijonų minų. Deja, tai, kad minos neatskiria kareivio nuo pievoje žaidžiančio vaiko, nuo šių baisių sprogmenų gamybos ir naudojimo pasaulio nesustabdo.

Branduolinis ginklas. Išradus branduolinį ginklą, pirmą kartą be jokio kareivių susirėmimo tapo įmanoma per akimirką nušluoti nuo žemės paviršiaus visą miestą. Pavyzdžiui, pagalvokime apie siaubingas pasekmes, kai 1945-aisiais buvo numestos atominės bombos ant Hirosimos ir Nagasakio. Vieni žmonės apako nuo nepakeliamos šviesos. Kiti gavo mirtiną dozę radiacijos. Dar kiti žuvo nuo ugnies ir karščio. Paskaičiuota, kad iš viso tada mirė apie 300000 žmonių!

Žinoma, kas nors galėtų įrodinėti, kad tų miestų bombardavimas apsaugojo nuo mirties daugybę kitų žmonių, kurie būtų žuvę, jei karas būtų tęsiamas įprastomis priemonėmis. Vis dėlto sukrėsti tos siaubingos žūties kai kurie pradėjo reikalauti, kad šis baisus ginklas pasaulyje būtų kontroliuojamas. Daugelis iš tikrųjų pradėjo bijoti, kad žmonija gali susinaikinti.

Ar atominio ginklo sukūrimas padarė taiką labiau tikėtiną? Kai kurie sako, jog taip. Jie remiasi tuo, kad šis galingas ginklas karo tikslams nenaudojamas jau daugiau kaip pusę amžiaus. Nepaisant to, Nobelio įsitikinimas, kad patys masinio naikinimo ginklai taps kliūtimi kilti karams, nepasitvirtino, nes su įprastiniais ginklais tebekariaujama ligi šiol. Be to, Branduolinės strategijos komiteto teigimu, operatyvioje parengtyje yra tūkstančiai branduolinių užtaisų. Šiame amžiuje, kai didžiulį susirūpinimą kelia terorizmas, daugelis bijo to, kas galėtų atsitikti branduolinėms medžiagoms patekus į teroristų rankas. Net joms esant „gerose“ rankose, nerimaujama, kad termobranduolinė katastrofa pasaulyje gali kilti dėl atsitiktinumo. Aišku viena, naikinamieji ginklai Nobelio įsivaizduojamos taikos neatnešė.

Biologinis ir cheminis ginklas. Karo tikslams naudojami ir kenksmingi mikroorganizmai, pavyzdžiui, mirtį nešančios juodligės bakterijos arba raupų virusas. Raupai yra ypač pavojingi, nes lengvai plinta. Be to, egzistuoja ir cheminio ginklo, pavyzdžiui, nuodingųjų dujų grėsmė. Šių nuodingų medžiagų yra labai įvairių ir, nors uždraustos jau dešimtmečiais, jos vis dėlto tebėra naudojamos.

Ar šie siaubingi ginklai ir jų keliama grėsmė privertė žmoniją reaguoti kaip numatė Nobelis — ‘su pasibaisėjimu atsitraukti ir paleisti savo kariuomenę’? Priešingai, tai tik dar labiau padidino baimę, kad vieną dieną jais gali pasinaudoti netgi nespecialistai. Daugiau kaip prieš dešimtmetį JAV Ginklų kontrolės ir nusiginklavimo organizacijos direktorius tvirtino: „Cheminį ginklą kone bet kokiame garaže gali pagaminti net tas, kas nors kiek mokėsi chemijos vidurinėje mokykloje.“

Nekyla abejonių, kad naikinamąja galia XX amžiaus karai pranoko bet kurio kito laikotarpio karus. Dabar, XXI amžiaus pradžioje, — ypač po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroristų išpuolių Niujorke ir Vašingtone — taikos perspektyva atrodo dar mažiau reali. „Iš tikrųjų niekas neišdrįsta paklausti, ar sudėtinga technika neleis blogiui įsibėgėti dar labiau, — rašo Stivenas Livis žurnale Newsweek. Toliau jis priduria: — Kas turėtų žinoti, kaip elgtis šioje situacijoje? Žmonėms būdinga siekti to, ką jie laiko pažanga, o į jos esmę gilintis vėliau. Atmesdami [katastrofos, kuri mums atrodo neįtikėtina, galimybę], sukuriame sąlygas, leidžiančias jai įvykti.“

Istorija pamokė, kad baisių sprogmenų ir mirtinų ginklų išradimas šio pasaulio prie taikos nepriartino. Tad ar pasaulinė taika — tik svajonė?

[Rėmelis/iliustracijos 8 puslapyje]

Bandymai įvaldyti nitroglicerolį

Nitroglicerolį, aliejišką, tirštos konsistencijos sprogstamąjį skystį, 1846-aisiais išrado italų chemikas Askanijas Sobreras. Ta medžiaga pasirodė esanti pavojinga. Vieno sprogimo metu stiklo šukės labai sužalojo Sobrero veidą ir galiausiai su nitrogliceroliu jis nebeeksperimentavo. Be to, Sobreras nepajėgė įveikti vienos kliūties: išliejus skysčio ir smogus per jį plaktuku sprogdavo tik tiesiogiai smūgio paliesta skysčio dalis, o likusioji nesureaguodavo.

Nobelis šią problemą išsprendė išradęs paprastą sprogdiklį, kuriame nedidelį vieno sprogalo kiekį panaudojo paveikti dideliam kiekiui kito. Paskui, 1865-aisiais, jis išrado sprogmenį — nedidelę kapsulę su gyvsidabrio fulminatu, įdėtą į kitą, nitroglicerolio pripildytą kapsulę, ir padegamą degikliu.

Tačiau dirbti su nitrogliceroliu tebebuvo pavojinga. Pavyzdžiui, 1864-aisiais, Nobelio dirbtuvėse už Stokholmo įvykus sprogimui, žuvo penki žmonės, tarp jų Nobelio jauniausias brolis Emilis. Nobelio fabrikas Kriumelyje (Vokietija) išlėkė į orą net du kartus. Paskui gana skaudžiai nukentėjo keletas žmonių, šį skystį panaudojusių kaip lempos alyvą, batų tepalą ar tepalą vežimų ratams. Net sprogdinant kalnus į plyšius nutekėjęs skysčio perteklius vėliau sukeldavo nelaimingų atsitikimų.

Sumaišęs nitroglicerolį su kizelgūru, nesprogia, poringa uoliena, 1867-aisiais Nobelis išgavo kietą medžiagą; ją pavadino dinamitu pagal graikų kalbos žodį dynamis — jėga. Nors vėliau šis chemikas išrado dar sudėtingesnių sprogstamųjų medžiagų, dinamitas laikomas vienu svarbiausių jo išradimų.

Žinoma, Nobelio išrastos sprogstamosios medžiagos naudojamos ne tik karo tikslams. Pavyzdžiui, jos labai pravertė statant Sen Gotardo tunelius (1872—1882), sprogdinant povandenines uolas Niujorko Ist Riverio upėje (1876, 1885) ir kasant Korinto kanalą Graikijoje (1881—1893). Nepaisant to, vos išrastas dinamitas netrukus pelnė griaunančios ir mirtį nešančios priemonės reputaciją.

[Iliustracija]

Kolumbijos policijos nuovada, sugriauta panaudojus dinamitą

[Šaltinio nuoroda]

© Reuters NewMedia Inc./CORBIS

[Iliustracija 4 puslapyje]

Nepraėjus nė 20 metų po Nobelio mirties, per I pasaulinį karą buvo panaudoti nauji baisūs ginklai

[Šaltinio nuoroda]

U.S. National Archives photo

[Iliustracijos 6 puslapyje]

Nukentėjusieji nuo minų Kambodžoje, Irake ir Azerbaidžane

[Šaltinių nuorodos]

UN/DPI Photo 186410C by P.S. Sudhakaran

UN/DPI Photo 158314C by J. Isaac

UN/DPI Photo by Armineh Johannes

[Iliustracija 6 puslapyje]

Branduolinės strategijos komiteto teigimu, operatyvioje parengtyje yra tūkstančiai branduolinių užtaisų

[Šaltinio nuoroda]

UNITED NATIONS/PHOTO BY SYGMA

[Iliustracijos 7 puslapyje]

1995-aisiais Tokijo metro panaudojus zarino dujas baisios cheminio ginklo savybės tapo plačiai žinomos

[Šaltinio nuoroda]

Asahi Shimbun/Sipa Press

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 5 puslapyje]

UN/DPI Photo 158198C by J. Isaac