Globalizacija. Viltys ir nuogąstavimai

„Globalizacija — reikšmingiausias mūsų epochos ekonomikos raidos įvykis... Ji suteikia negirdėtų galimybių milijardams žmonių visame pasaulyje“ (STRAIPSNIŲ APIE FINANSUS AUTORIUS MARTINAS VOLFAS).

„Mes, Žemės gyventojai, esame viena didelė šeima. Nauja epocha — tai nauji sunkumai ir naujos pasaulinės problemos: ekologinės katastrofos, senkantys gamtos ištekliai, kruvini konfliktai ir skurdas“ (GRUZIJOS PREZIDENTAS EDUARDAS ŠEVARDNADZĖ).

PASAULINĖS prekybos organizacijos atstovų susitikimą, vykusį 1999-ųjų gruodį Siatlyje (JAV), nutraukė riaušininkai. Tvarkai atkurti policija panaudojo ašarines dujas, gumines kulkas bei pipirmedžio aerozolį. Galiausiai šimtai protestuotojų buvo areštuoti.

Kas šias riaušes išprovokavo? Tam buvo daugybė susirūpinimą keliančių priežasčių: baimė netekti darbo, neteisingai sprendžiamos aplinkosaugos problemos, socialinė neteisybė. Trumpai tariant, demonstrantai nuogąstavo dėl globalizacijos — jos pasekmių žmonėms ir planetai.

Jų baimė neatslūgo. Nuo 1999-ųjų antiglobalistinės demonstracijos išplito ir tapo intensyvesnės. Dabar pasaulio vadovai aukščiausio lygio susitikimus kartais stengiasi rengti atokiose vietose, kur protestuotojams būtų sunku sužlugdyti jų darbą.

Žinoma, globalizaciją grėsme laiko ne visi. Vieni mano, jog dėl jos kyla visos pasaulio problemos, tuo tarpu kiti ją sveikina kaip universalią priemonę, kuri daugelį tų problemų išspręs. Tiesa, daugumai ši diskusija gali atrodyti nereikšminga, nes nemaža žmonijos dalis tik miglotai teįsivaizduoja, ką ta globalizacija reiškia. Bet, šiaip ar taip, globalizacijos poveikis jau yra jaučiamas, o ateityje jis tikriausiai dar stiprės.

Kas ta globalizacija?

Žodį „globalizacija“ daug kas vartoja kaip terminą didėjančiai viso pasaulio žmonių ir šalių tarpusavio priklausomybei apibūdinti. Šis procesas, daugiausia dėl technikos pažangos, itin paspartėjo praėjusiame dešimtmetyje. (Žiūrėkite informaciją 5 puslapyje.) Per tą laikotarpį faktiškai nebeliko šaltąjį karą kursčiusių blokų, tapo lengviau įveikiami arba buvo panaikinti prekybos barjerai, vyko svarbiausių pasaulio finansų rinkų integracija, keliauti darėsi pigiau ir lengviau.

Dėl stiprėjančios pasaulio integracijos atsiranda daugybė pasekmių ekonomikos, politikos, kultūros ir ekologijos srityse. Deja, kai kurios iš jų gali būti neigiamos. Jungtinių Tautų Organizacijos ataskaitoje Human Development Report 1999 rašoma:  „Visame pasaulyje žmonių gyvenimas persipynęs labiau nei kada nors anksčiau. Tai atveria naujas galimybes tiek naudingai, tiek žalingai plėtrai.“ Kaip daugelis žmonijos pasiekimų, globalizacija turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių.

Turtingesnio pasaulio viltys

Ekonomikos srities Nobelio premijos laureatas Amartija Senas tvirtina, jog globalizacija „praturtina pasaulio mokslą ir kultūrą, taip pat daugeliui žmonių atneša ekonominę naudą“. Panaši mintis, kad globalizacija „duoda daugybę galimybių XXI amžiuje skurdą išrauti su šaknimis“, išsakoma ir minėtoje ataskaitoje. Tokio optimizmo priežastis yra globalizacijos sukeltas stulbinantis suklestėjimas. Pasaulyje vidutinės šeimos pajamos dabar triskart didesnės, nei buvo prieš 50 metų. *

Kai kurie analitikai įžvelgia kitą ekonominės integracijos naudą. Jų nuomone, ji paskatins tautas nebekariauti. Tomas L. Fridmanas knygoje The Lexus and the Olive Tree tvirtina, jog globalizacija „sustiprina ryžtą nepradėti karo ir, lyginant su bet kuriuo kitu ankstesniu šių laikų istorijos tarpsniu, dabar būtų daug nuostolingiau į tą karą įsijungti“.

Be to, glaudesnis tarpusavio bendradarbiavimas gali sustiprinti pasaulio vienybę. Kai kurios žmogaus teisių organizacijos savo tikslams sugeba veiksmingai panaudoti interneto galimybes. Pavyzdžiui, 1997-aisiais tarptautinis susitarimas uždrausti minas iš dalies buvo pasiektas panaudojus elektroninį paštą. Per jį buvo suburtos įvairios rėmimo grupės iš viso pasaulio. Šis sumanymas buvo sveikinamas kaip „nauja tarptautinės diplomatijos kryptis, kai siekdamos sustabdyti pasaulinę humanitarinę krizę vyriausybės darbuojasi kartu su eiliniais piliečiais“.

Nors pasiekta teigiamų rezultatų, daugelis žmonių vis dar baiminasi, kad globalizacijos daroma žala bus didesnė už jos teikiamą naudą.

Dar labiau pasidalijusio pasaulio baimė

Ko gero, didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad globalizacija vis labiau didina prarają tarp turtuolių ir vargšų. Nors pasaulyje turtų neabejotinai pagausėjo, jie kaupiami mažesniame skaičiuje šalių, vis siauresnio žmonių rato rankose. Nuosavas 200 turtingiausių pasaulio asmenų kapitalas dabar viršija 40 procentų planetos gyventojų — maždaug 2,4 milijardo žmonių — bendras pajamas. Nors turtingose šalyse darbo užmokestis ir toliau didėja, per pastarąjį dešimtmetį 80 nuskurdusių šalių iš tikrųjų pastebėtas pajamų vidurkio nuosmukis.

Kitas svarbus rūpestis — ekologija. Ekonomikos globalizaciją stimuliuoja rinka, kuriai daug svarbiau pelnas, o ne planetos apsauga. Pasaulinio gamtos fondo (PGF) vadovas Indonezijoje Agusas Purnomas apie tą klausimą kalba taip: „Mes nuolat lenktyniaujame su plėtra... Man nerimą  kelia tai, kad po dešimtmečio puikiai suprasime, kas darosi su aplinka, ir ja susirūpinsime, bet jau bus po laiko.“

Žmonės taip pat nerimauja dėl darbo. Tiek darbas, tiek uždarbis darosi vis mažiau garantuotas, nes pasauliniai susivienijimai ir didelė konkurencija verčia įmones modernizuoti gamybos procesus. Atrodo suprantama, kad kompanijos, kurioms svarbu pelnas, darbininkus samdo ir atleidžia pagal esamus rinkos poreikius, tačiau tai sujaukia žmonių gyvenimus.

Kitas padėtį destabilizuojantis veiksnys yra finansų rinkos globalizacija. Kai kurie tarptautiniai investuotojai į besivystančias šalis įdeda milžiniškus pinigus, bet ekonomikos perspektyvoms pablogėjus investicijas iškart nutraukia. Dėl to daugybė šalių patiria ekonomikos krizę. Dėl valiutos krizės Rytų Azijoje 1998-aisiais darbo neteko 13 milijonų žmonių. Indonezijoje net tų žmonių, kurie liko dirbti, realusis darbo užmokestis sumažėjo perpus.

Todėl suprantama, kad globalizacija ir verčia nuogąstauti, ir žadina viltis. Ar turite priežasčių bijoti globalizacijos? O gal tikitės, kad tai leis jums gyventi labiau pasiturinčiai? Ar globalizacija duoda pagrindą optimistiškai žiūrėti į ateitį? Šiuos klausimus gvildensime kitame straipsnyje.

[Išnaša]

[Anotacija 3 puslapyje]

Nuosavas 200 turtingiausių pasaulio asmenų kapitalas viršija 40 procentų pasaulio gyventojų bendras pajamas

 [Rėmelis/iliustracijos 5 puslapyje]

TECHNIKOS NAUJOVĖS, PRISIDEDANČIOS PRIE GLOBALIZACIJOS PLĖTROS

Pastarojo dešimtmečio technologijos padarė perversmą komunikacijų srityje. Dabar faktiškai bet kuriame žemės kampelyje susisiekti su žmonėmis bei gauti informacijos įmanoma greičiau, pigiau ir lengviau.

TELEVIZIJA. Dauguma žmonių dabar gali naudotis televizija, net jei savo televizoriaus ir neturi. 1995-aisiais pasaulyje 1000 žmonių teko 235 televizoriai — dvigubai daugiau nei 1980-aisiais. Turėdami nors nedidelę palydovinę anteną, programas iš viso pasaulio gali žiūrėti net atokiose vietovėse gyvenantys žmonės. „Šiandien nuo visuotinės žiniasklaidos iš tikrųjų negali atsitverti jokia šalis“, — pažymi politinės ekonomijos profesorius Fransis Fukujama.

INTERNETAS. Kas savaitę prie interneto prisijungia maždaug 300000 naujų vartotojų. 1999-aisiais buvo paskaičiuota, jog iki 2001-ųjų prie interneto prisijungs maždaug 700 milijonų žmonių. „Tuo pasiekta, — aiškina Tomas L. Fridmanas, — kad dar niekada istorijoje tiek daug žmonių negalėjo šitiek sužinoti apie kitų žmonių gyvenimą, pasiekimus ir idėjas.“

TELEFONAS. Naudojant skaidulinius optinius kabelius ir palydovinius tinklus smarkiai sumažėjo telefono paslaugų kainos. Už trijų minučių pokalbį skambinant iš Niujorko į Londoną 1930-aisiais reikėjo mokėti 245 JAV dolerius, 1999-aisiais tai kainavo tik 35 JAV centus. Dėl bevielių tinklų mobilieji telefonai tapo tokia pat kasdienybe kaip ir kompiuteriai. Paskaičiuota, kad iki 2002-ųjų pabaigos mobiliaisiais telefonais jau naudosis milijardas žmonių; daugelis jų telefonu galės naudotis interneto paslaugomis.

MIKROSCHEMA. Visų čia paminėtų nuolat tobulinamų išradimų pagrindas yra mikroschemos. Per praėjusius 30 metų mikroschemų gebà apdoroti duomenis kas 18 mėnesių padidėdavo du kartus. Dar niekada tokiame mažame plote nebuvo sutalpinama tiek daug informacijos.