Šiukšlinanti visuomenė
Šiukšlinanti visuomenė
IŠSIVYSČIUSIOSE šalyse žmonės išmeta kalnus šiukšlių. Štai pagalvokime, kiek šiukšlių kasmet išmetama Jungtinėse Valstijose. Viename leidinyje sakoma, kad „tokiu kiekiu vandens būtų galima užpildyti 68000 olimpinių plaukimo baseinų“. Prieš keletą metų buvo paskaičiuota, jog vien Niujorko gyventojai kiekvienais metais išmeta tiek šiukšlių, kiek pakaktų padengti didįjį Centrinį parką * 4 metrų sluoksniu!
Todėl nieko nuostabaus, kad Jungtinių Valstijų „vartotojiška ir šiukšlinanti visuomenė“ pavadinta „įspėjančiu pavyzdžiu visoms kitoms tautoms“. Tačiau padėtis ne ką geresnė ir kitose šalyse. Paskaičiuota, kad Vokietijoje kasmet išmetama tiek šiukšlių, kiek būtų galima prikrauti į krovininį traukinį, kurio vagonai nusidriektų nuo Berlyno iki Afrikos krantų, tai yra 1800 kilometrų. O Didžiojoje Britanijoje keturių asmenų šeima kasmet išmeta tiek popieriaus, kiek jo galima pagaminti iš šešių medžių.
Besivystančios šalys taip pat vargiai susidoroja su atliekomis. Populiariame naujienų žurnale sakoma: „Deja, didžioji dalis iš 6 milijardų planetos žmonių jau pradeda sekti šiukšlinomis JAV ir kitų išsivysčiusių šalių pėdomis.“ Taigi patinka mums tai ar ne, daugelis esame šiukšlinančios visuomenės nariai.
Žinoma, visais laikais žmonės turėjo ką išmesti. Tačiau konservuotas ar supakuotas maistas ir kitos prekės dabar yra labiau paplitusios nei prieš daugelį metų, — galima sakyti, viskas yra vienkartinėse pakuotėse. Laikraščių, žurnalų, reklaminių lankstinukų ir kitokių spaudinių taip pat nepaprastai pagausėjo.
Šiame išsivysčiusiame pramoniniame pasaulyje atsirado ir naujų atliekų rūšių. Vokietijos laikraštyje Die Welt tvirtinama, kad „Europos Sąjungos šalyse į metalo laužą kasmet atiduodama apie devynis milijonus automobilių“. Atsikratyti jais nėra taip lengva. Dar daugiau keblumų kelia klausimas, kur saugiai laikyti branduolines ir chemines atliekas. Viename šaltinyje sakoma, kad 1991 metais Jungtinėse Valstijose buvo „kalnai radioaktyvių atliekų, bet nebuvo pastovios vietos joms laikyti“. Teigiama, jog milijonas stati̇̀nių su gyvybei pavojingomis medžiagomis dabar laikomos laikinuose sandėliuose, tad gresia „pavojus, kad jos bus prarastos,
pavogtos arba dėl netinkamo naudojimo bus padaryta žala aplinkai“. Vien 1999 metais Jungtinėse Valstijose 20000 įmonių pagamino daugiau kaip 40 milijonų tonų kenksmingų atliekų.Kitas veiksnys yra didelis pasaulio gyventojų pagausėjimas per pastarąjį šimtmetį. Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau šiukšlių. Didelė žmonijos dalis siekia įsigyti nemažai daiktų. Pasaulio stebėjimo institutas neseniai padarė tokią išvadą: „Nuo 1950 metų buvo nupirkta daugiau prekių ir paslaugų nei per visą ankstesnę žmonijos istoriją.“
Tiesa, tik retas išsivysčiusios šalies gyventojas norėtų atsisakyti tų „prekių ir paslaugų“. Pavyzdžiui, pagalvokite, kaip patogu nuėjus į parduotuvę nusipirkti ir parsinešti namo maisto produktų, kurie jau supakuoti popieriuje arba polietileniniuose maišeliuose. Jei staiga neliktų tokių pakuočių, netrukus suvoktume, kaip pripratome prie jų. Be to, higieniškos pakuotės bent jau iš dalies padeda apsaugoti žmonių sveikatą.
Nepaisant tokios naudos, reikėtų susirūpinti, ar nenueita per toli. Matyt, jau nueita, nes visos pastangos sumažinti šiukšlių tvaną beveik nieko gero neduoda. O blogiausia, kad dėl atsainaus šiuolaikinės visuomenės požiūrio kyla dar daugiau problemų.
[Išnaša]
^ pstr. 2 Šis parkas užima 341 hektarą ir sudaro maždaug 6 procentus Manhateno rajono.
[Iliustracija 4 puslapyje]
Atsikratyti kenksmingomis atliekomis nėra taip paprasta