Religinė dilema kolonijinėje Brazilijoje

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO BRAZILIJOJE

PASAULIO Bažnyčių Taryba 1996 metų lapkričio 30-ąją Brazilijoje, Salvadoro prieplaukoje, surengė Pasaulio misijų ir evangelizacijos konferenciją. Ši prieplauka reikšminga tuo, kad čia prieš keletą šimtmečių milijonai afrikiečių buvo parduoti į vergystę. „Jų ašaros sutekėjo į šią jūrą“, — taip apie liūdną vergų kelionę pasakė vienas dvasininkas. Tą ypatingą atminimo dieną buvo apgailestaujama dėl, anot vieno kalbėtojo, gėdingo krikščionijos dalyvavimo vergvaldystėje. Kaip religija susijusi su kolonijinės Brazilijos laikų vergų prekyba?

„Paklydusių sielų gelbėjimas“

1441 metais, tai yra beveik 60 metų prieš oficialiai atrandant Braziliją, jūrininkas iš Portugalijos Antaunas Gonsalvesas pirmasis į šį kraštą atplukdė afrikiečių belaisvių. Viduramžiais mažai kas susimąstydavo, ar dora pavergti karo belaisvius, ypač tuos, kuriuos bažnyčia vadindavo pagonimis. Tačiau vėliau, kai nebuvo kariaujama, pelningą vergų prekybą reikėjo kaip nors pateisinti. Kai kurie tvirtino, kad pavergdami afrikiečius jie „gelbsti paklydusias sielas“, — atitraukia kitataučius nuo pagonybės.

1455-ųjų sausio 8-ąją popiežius Mikalojus V bulėje „Romanus pontifex“ oficialiai pritarė tuo metu jau klestėjusiai vergų prekybai. Taigi bažnyčia nesiėmė jokių priemonių prieš vergiją. Anaiptol! Pasak brazilų istoriko Žuauno Dornaso Filjo, kai kurie dvasininkai netgi aktyviai propaguodavo ją. Kai portugalų kolonistai apsigyveno Brazilijoje, vergijai pamatas jau buvo padėtas.

„Vienintelė išeitis“

1549 metais ką tik atvykę į Braziliją jėzuitų misionieriai sunerimo sužinoję, jog pagrindinė darbo jėga šalyje — neteisėtai laikomi vergai. Žemvaldžiai juos sugaudavo ir priversdavo dirbti fermose ar cukranendrių plantacijose. „Dėl turimų vergų daugumą brazilų graužia sąžinė“, — 1550 metais rašė jėzuitų vyresnysis Manuelis de Nobrega. Vis dėlto jie laikydavo vergus, net jei dėl to galėdavo negauti iš bažnyčios nuodėmių atleidimo.

Bet netrukus Brazilijos jėzuitams iškilo dilema. Dėl menko finansavimo jiems pasidarė sunku užsiimti labdaringa veikla. Viena, ko jie galėjo imtis, — tai įdirbti vyriausybės padovanotą žemę, parduoti derlių ir taip gauti lėšų savo veiklai. Tačiau kas įdirbs jų žemę? „Vienintelė išeitis, — sako portugalų istorikas Žoržė Koutas, — buvo juodaodžiai vergai. Nors dėl to kilo prieštaravimų, Brazilijos jėzuitų vyresnysis nekreipė į tai jokio dėmesio.“

Jėzuitai papildė vis didėjančias gretas žemvaldžių, norinčių įsigyti vergų iš Afrikos. Vergams indėnams sunkiai sekėsi priprasti prie įtempto darbo, jie dažnai sukildavo arba tiesiog pabėgdavo į miškus. * O afrikiečiai jau buvo išbandyti Atlanto vandenyno  salose esančių Portugalijos kolonijų cukranendrių plantacijose. „Jie niekur nebėgdavo ir neturėjo, kur bėgti“, — tvirtino vienas to meto rašytojas.

Taigi dvasininkams pritariant iš Afrikos imta gabenti vis daugiau vergų. Brazilijoje prekyba afrikiečiais vergais smarkiai įsigalėjo. 1768 metais jėzuitų „Santa Kruz“ ūkyje dirbo 1205 vergai. Benediktinai ir karmelitai taip pat turėjo nemažai nuosavybės bei vergų. „Vienuolynuose pilna vergų“, — pareiškė XIX amžiaus Brazilijos abolicionistas Žoakinas Nabukas.

Kadangi tarp žemvaldžių vyravo konkurencija, bažnyčios nuosavybės prižiūrėtojai dažnai užkraudavo vergams nepakeliamą naštą. Istorijos profesorius Stiuartas Švarcas pažymėjo, kad net daugelis dvasininkų, prieštaraujančių vergų išnaudojimui, „žiūrėdavo į afrikiečius su panieka“ ir „manė, kad drausmė, baudimas bei darbas yra vienintelis būdas kovoti su vergų prietaringumu, tingumu ir nemandagumu“.

„Vergijos teologija“

Krikščioniškus mokymus dvasininkai siekė priderinti prie negailestingu išnaudojimu pagrįstos santvarkos, todėl vergijai pateisinti sugalvojo, pasak vieno teologo, „vergijos teologiją“. Kadangi ankštuose triumuose, kuriuose buvo gabenami vergai, greitai plisdavo ligos, nusinešdavusios daugybę gyvybių, bažnyčia reikalavo pakrikštyti afrikiečius dar prieš jiems išvykstant į Naująjį pasaulį. * Žinoma, prieš krikštą šie „naujatikiai“ paprastai nebuvo mokomi tikėjimo tiesų. (Žiūrėkite rėmelį „Krikščionių štampavimas“.)

Šiaip ar taip, dėl ilgos darbo dienos ir smarkiai sutrumpėjusio gyvenimo vergai retai kada turėdavo galimybę išpažinti naująjį tikėjimą. Tačiau bažnyčios mokymas, kad „kūnas ir siela egzistuoja atskirai“, šią problemą sušvelnino. „Tiesa, afrikiečius kamuoja žiauri vergija, bet jų  sielos yra laisvos“, — aiškino dvasininkai. Vergai į žeminantį darbą turėjo žiūrėti su džiaugsmu, nes taip Dievas esą ruošė juos palaimingam gyvenimui ateityje.

Vis dėlto kunigai primindavo vergvaldžiams apie jų pareigą leisti vergams lankyti bažnyčią, švęsti religines šventes ir tuoktis. Dvasininkai smerkė žiaurų elgesį, tačiau pabrėždavo ir per didelio nuolaidžiavimo pavojų. „Plakite, surakinkite rankas ir kojas, tik darykite tai laiku, tinkamai, santūriai ir pamatysite, kaip greitai jūsų tarnai nustos maištavę“, — patarė vienas jėzuitų kunigas.

Mažai kam kildavo mintis auklėti afrikiečius švelnesnėmis priemonėmis. Vergijos rėmėjų, tarp kurių buvo Brazilijos vyskupas Azeredas Koutinjas, teigimu, vergų pirkliai afrikiečiams netgi darė paslaugą. Gindamas vergiją Koutinjas 1796 metais išleistame veikale rašė: „Argi būtų geriau, jei krikščionys leistų, kad afrikiečiai mirtų kaip pagonys ir stabmeldžiai, o ne kaip mūsų šventos religijos nariai?“ Žinomas jėzuitų misionierius Antonijus Vieira ragino afrikiečius: „Būkite didžiai dėkingi Dievui už tai, kad... patekote į šią [šalį], kurioje išmokę tikėjimo tapote krikščionimis ir išsigelbėjote.“

Pasekmės

Remdama vergovę bažnyčia vylėsi „išgelbėti paklydusias sielas“. Tačiau taip tik buvo paruošta dirva susiskaldymui, nes afrikiečiai nė nemėgino pamiršti savo papročių ar įsitikinimų. Todėl šiandien daugybė brazilų išpažįsta sinkretizmą — katalikybės ir Afrikos genčių religijų mišinį.

Nors kolonijiniais laikais bažnyčios prisitaikymas prie ekonominių poreikių kai kuriems brazilams atrodė tinkamas, galiausiai to pasekmės buvo pražūtingos. Vergų kančios bei mirtys privertė suabejoti bažnyčios etika. Vieno istoriko manymu, pritariantieji vergijai buvo panašūs į tuos, kuriuos pasmerkė pranašas Izaijas, nes jie „vadino piktą geru ir gerą — piktu“. (Izaijo 5:20)

 Žiauri vergija nesiderina su Biblija

Biblijoje aiškiai parodoma, kad Jehovai Dievui nepatinka, „kai žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai“, o tie žodžiai taikytini ir kalbant apie vergiją. (Mokytojo 8:9) Pavyzdžiui, pagal izraelitams duotą Dievo įstatymą, už žmogaus pagrobimą ir pardavimą buvo baudžiama mirtimi. (Išėjimo 21:16) Tiesa, senovėje Dievo tautoje buvo vergų, tačiau su jais nebuvo elgiamasi taip tironiškai, kaip su šiame straipsnyje aprašytais vergais. Gavę teisę išeiti į laisvę kai kurie izraelitų vergai netgi norėdavo pasilikti pas savo šeimininką ir tai aiškiai parodo, kad Dievo tautoje vergija nebuvo žiauri. (Pakartoto Įstatymo 15:12-17) Todėl bandymas pateisinti nežmonišką elgesį tuo, kad izraelitai irgi turėjo vergų, būtų akivaizdus Šventojo Rašto iškraipymas. *

Savo Žodyje, Šventajame Rašte, Jehova Dievas žada netrukus panaikinti bet kokią vergiją. Kaip džiugu, kad Dievo naujajame pasaulyje žmonėms daugiau nebereikės bijoti žiaurių valdovų. „Tuomet visi sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti.“ (Michėjo 4:4)

[Išnašos]

[Anotacija 15 puslapyje]

Jehova Dievas žada netrukus panaikinti bet kokią vergiją

[Rėmelis/iliustracijos 13 puslapyje]

DĖL DIEVO AR DĖL PELNO?

XVI amžiaus Portugalijos mokslininkas Fernau de Oliveira pareiškė, kad vergais prekiauta dėl godumo, o ne dėl uolios evangelizacijos. Į Afriką iš Europos atplaukę pirkliai įvairias prekes mainydavo į belaisvius. Pastaruosius jie nugabendavo į Ameriką ir iškeisdavo į cukrų, kurį Europoje parduodavo. Toks prekybos maršrutas duodavo didžiulį pelną tiek pirkliams, tiek Portugalijos karaliui. Tai buvo naudinga ir dvasininkams, nes jie imdavo mokestį už kiekvieno afrikiečio, išplukdomo į Ameriką, krikštą.

[Rėmelis 14 puslapyje]

KRIKŠČIONIŲ ŠTAMPAVIMAS

„XVII a. pradžioje pasidarė įprasta krikštyti afrikiečius dar prieš juos išplukdant, — knygoje The Slave Trade rašo istorikas Hju Tomas. — Prieš šią ceremoniją vergams dažniausiai nieko nepaaiškindavo ir daugeliui, veikiausiai daugumai, net nepasakydavo, kad yra toks krikščionių Dievas. Vadinasi, krikštas būdavo paviršutiniškas.“

Profesorius Hju Tomas pažymi, kad paprastai belaisvius nuvesdavo į bažnyčią, kur katechetas — dažniausiai irgi vergas — vietine kalba pasakydavo apie jų atsivertimą. „Tada kunigas prieidavo prie suglumusių belaisvių, — priduria Hju Tomas, — ir kiekvienam duodavo krikščionišką vardą, užrašytą ant popieriaus skiautės. Jis dar užbarstydavo ant jų liežuvio druskos ir apšlakstydavo švęstu vandeniu. Galiausiai per vertėją pasakydavo: ‘Dabar galite laikyti save Kristaus vaikais. Jūs netrukus iškeliausite į Portugalijos žemes, kur būsite išmokyti Tikėjimo. Pamirškite savo gimtinę. Nevalgykite nei šunų, nei žiurkių, nei arklių. Būkite patenkinti.’“

[Iliustracija 13 puslapyje]

Popiežius Mikalojus V

[Šaltinio nuoroda]

Culver Pictures

[Iliustracija 15 puslapyje]

Viešas plakimas, kurį XIX amžiuje pavaizdavo to liudininkas Johanas Ružendasas

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 15 puslapyje]

13 ir 15 puslapyje pavaizduoti vergai: De Malerische Reise in Brasilien de Johann Moritz Rugendas, cortesia da Biblioteca Mário de Andrade, São Paulo, Brasil