Bamako audeklų plakėjai

MALIO (Vakarų Afrika) sostinėje Bamake per visą dieną girdisi vienodi ritmiški garsai. Tačiau tai ne muzikantai, mušantys taktą. Būgnijimą primenantis garsas sklinda iš lūšnelių, kur darbuojasi audeklų plakėjai. Bet kodėl audeklus reikia plakti?

Audeklų plakimu užbaigiamas unikalus jų gamybos procesas. O jis yra toks: pirmiausiai imamas balto audeklo gabalas arba drabužis. Paprastai jis nudažomas įvairiomis spalvomis bei raštais, paskui įmerkiamas į tirštą masę, pagamintą iš manijoko šaknų miltelių arba įvairių gumamedžių sulos. Saulėje išdžiovintas audeklas pasidaro kietas kaip lenta. Dabar belieka jį išplakti.

Pagrindinė audeklų plakėjų užduotis — daužyti sukietėjusią medžiagą tol, kol išsilygins visos raukšlės. Paprastai lūšnelėje du jauni vyrai susėda vienas priešais kitą; tarp jų guli taukmedžio rąstas. Vyrai audeklą išvaškuoja, ištiesia ant rąsto ir ima plakti dideliais taukmedžio plaktukais. Plakėjai labai ritmingai pakaitomis bumbsi: vienas plaktuką nuleidžia, kitas pakelia.

Kodėl negalima paprasčiausiai išlyginti lygintuvu? Viena — nuo karštos laidynės audeklas greičiau išbluktų. Be to, laidyne nepavyktų išgauti tokių ryškių spalvų, kaip audeklus plakant. Nuo kiekvieno plaktuko smūgio audeklas ima žvilgėti, jo spalva darosi gyvesnė. Kruopščiai išplaktas audeklas yra toks ryškus, jog galima pamanyti, kad jis tik ką ištrauktas iš dažų.

Jei eidami šio miesto gatvėmis išgirsite kažką panašaus į monotonišką būgnijimą, atidžiau pasidairykite į aplinkines lūšneles. Ko gero, tai visai ne būgnų garsai; greičiausiai čia darbuojasi Bamako audeklų plakėjai.