Tas nuostabus  smėlis

Patekęs į akis smėlis graužia, tačiau kaip raminamai gurgžda po kojomis! Juo išklotas jūros dugnas, bet gausu jo ir bevandenėse dykumose. Smėlio plotams plečiantis daugybė gyvūnų priversti trauktis, bet kitiems jis — namai. Dažnai smėlis laikomas nieko vertu, tačiau be jo, ko gero, nebūtų įmanomas šiuolaikinis gyvenimas.

Iš tokio aprašymo atrodo, jog smėlis — keistas daiktas. Tad kas jis ir iš kur atsiranda?

Audringa pradžia

Smėlis sudarytas iš mineralų, uolienos arba dirvožemio dalelių, didžiausia dalis paprastai — kvarco. Anksčiau buvusios tvirtos kalnų uolos suiro ir virto smėliu. Kaip vyksta tokia erozija?

Dažniausiai smėlis — vandenynų ardomosios veiklos rezultatas. Daužydamosi į pakrantės uolas bangos išklibina didžiulius jų luitus. Neatlaikę nuolatinės atakos jie atskyla ir krenta į putojantį vandenį. Teliūskuodama jūra nugludina aštrias briaunas ir luitai tampa rieduliais. Galiausiai nuolatinis bangavimas riedulius susmulkina į žvirgždą, o šis subyra į dar smulkesnes daleles — smėlį. Kartais jūra nuneša pakrantės smėlį, bet daugelyje vietovių bangos paskui išmeta jį atgal į krantą ir paplūdimiai vėl atrodo švarūs.

Kai prie vandenyno šėlsmo prisideda šaltis, vanduo tarp uolų sušąla į ledo pleištus, kurie skaldo akmenis. Didžiulės uolos trūkinėja į vis smulkesnius gabalus, kol galiausiai virsta smėliu.

Vėjas irgi daro savo darbą. Pakelia smiltis nuo žemės ir sviedžia į uolas. Dėl trinties susidaro dar daugiau smėlio. Prieš šį natūralų smėlio srautą neatsilaiko šimtų metrų storio uolos. Vėjas išsklaido smėlį ir juo tarsi kilimu užkloja dykumos paviršių.

Veikiant trinčiai per tūkstantmečius susidarė begalė tonų smėlio. Daugeliui užtektų, jei smėlis būtų tik patogus paklotas paplūdimyje. Tačiau, kaip pamatysime, jo nauda nepalyginamai didesnė.

Smulkios kruopelytės — milžiniška nauda

Nuo smėlio labai priklauso tai, ką valgome bei geriame. Kodėl? Visą maistą gauname iš žemės augalijos. Smėlyje ir kitose panašiose gerai susmulkintose sąnašose bei molžemyje yra augalams reikalingų mineralinių medžiagų. Be to, smėlis dirvožemyje leidžia cirkuliuoti orui ir vandeniui. Todėl augalų šaknys lengvai absorbuoja maisto medžiagas. O ką bendra jis turi su troškulio malšinimu?

Jei litro talpos stiklainį pripilsite sauso smėlio, ten pat galite įpilti dar trečdalį litro vandens ir indas nepersipildys. Taip yra todėl, kad smėlis akytas — tarp kruopelyčių  daug erdvės. Iš tikrųjų yra smėlio „vandens ąsočių“, kurie pakankamai dideli, kad aprūpintų didmiesčius gyvybę teikiančiu skysčiu. Kas jie?

Po diduma žemės paviršiaus glūdi geologiniai dariniai, vadinami vandeninguoju horizontu. Jis sudarytas iš didžiulių smėlio bei kitokių akytų mineralų sluoksnių, tad kaupia vandenį, kuris sunkiasi žemyn gal tūkstančius metų. Mokslininkų apskaičiavimu, šiuose nematomuose „vandens ąsočiuose“ yra 40 kartų daugiau gėlo vandens negu visuose žemės ežeruose bei upėse. Iš vandeningojo horizonto šuliniai gauna vertingą skystį, kuris palaiko milijonų žmonių gyvybę.

Smėlis prieš akis

O gal kasdien vaikštote smėliu net neišeidami į paplūdimį? Ar jūsų miesto gatvės arba šaligatviai grįsti betonu? Smėlis kartais sudaro ketvirtadalį šios įprastos statybinės medžiagos. Statyboms kasmet sunaudojama šimtai milijonų tonų smėlio — tiek daug, kad kai kuriose vietovėse jo ima stigti.

Nors paprastai smėlis guli po kojomis, jis gali atsidurti ir tiesiog prieš jūsų akis, tik kitokiu pavidalu. Tikriausiai iš smėlio pagamintas jūsų kompiuterio ekranas ir kalnų viršūnėse įrengtų teleskopų bei stalinių mikroskopų objektyvai. Tą patį galima pasakyti apie krištolo vazas bei vonios kambario veidrodžius. Visi šie daiktai iš stiklo, o smėlis sudaro daugiau kaip pusę žaliavos, naudojamos jo gamyboje. Kaip tai daroma?

Smėlis sumaišomas su kitomis sudedamosiomis dalimis ir išlydomas aukštesnėje nei 1400°C temperatūroje. Tąsų skystį galima valcuoti, pūsti, lankstyti, tempti, sukti — išgauti beveik kiekvieną norimą formą. Stiklo pluošto kartais netgi įaudžiama į audeklą. Kad ir kokia būtų stiklo paskirtis — teikti grožį, būti panaudotam pramonėje, laužti spindulius ar juos atmušti — lygus, skaidrus jis gaminamas iš matinių smėlio kruopelyčių.

Lakus smėlis

Įsivaizduokite 75 metrų aukščio kalvą, kuri slenka. Taip vėjo stumiamos migruoja smėlio kalvos, vadinamos kopomis. Kai kur Sacharoje banguotų kopų virtinėms, rodos, nėra nei galo, nei krašto.

Jei žmonės įsikuria netoli kopų, smėlis lyg koks nekviestas svečias gali užsukti ir pas juos. Kaip žinoma, lakus smėlis užblokuoja greitkelius, užpusto namus ir palaidoja ištisus miestus.

Kupinas gyvybės

Nors galbūt atrodo, kad smėlyje jokios gyvybės nėra, jame namus randa daug būtybių. Lapės, gyvatės bei skorpionai dykumos smėlyje rausiasi ištisas dienas. Per karščius miega, o naktį eina medžioti. Pietvakarių Afrikoje, Namibijoje, išilgai Griaučių kranto, po neapmatomas kopas bastosi drambliai. Atrodo, jog čiuožti velkant užpakalines kojas nuo aukštų, nuolaidžių smėlio šlaitų jiems yra didelis malonumas. Per Azijos bei Afrikos smėlio jūras keliauja kupranugariai, vadinami „dykumos laivais“.

Be smėlio neapsieina ir kai kurie vandenyno gyvūnai. Biologiniam laikrodžiui davus ženklą, į krantą ant bangų joja pasaginiai krabai, jūriniai vėžliai bei smulkios žuvytės, vadinamos grinjono terinomis. Čia jie padeda kiaušinius ir palieka minkštame smėlyje, kad išsiristų jaunikliai.

Kai kurioms gėlėms kopa atstoja patogią klombą. Pajūriniai stokliai, pelėžirniai bei imperatoriniai sukučiai tarpsta smėlyje ir išlenda į paviršių, net kopai ant jų užslinkus. Šie augalai ilgomis šaknimis siurbia vandenį bei maisto medžiagas ir maitina dailius žiedus — švelnius potėpius monotoniškoje smėlio drobėje.

Žinoma, galbūt įkyri, kai vaikštant pakrante smėlis byra į batus. Neširskite, juk be tų paprastų smiltelių tikrai neišsiverstume! Jos irgi byloja apie Kūrėjo, Dievo Jehovos, išmintį. (Psalmyno 104:24)

 [Rėmelis/iliustracijos 18, 19 puslapiuose]

Smėlio sužavėti

Smėlio būna įvairių spalvų. Skirtingose šalyse rasite juodo lyg derva, balto kaip sniegas, violetinio, pilko, raudono, oranžinio, geltono bei daugelio tarpinių atspalvių. Kartais jame pasitaiko sutrupėjusių kiaukutų. Smėlio spalvų ir sandaros įvairovė taip sužavi kai kuriuos žmones, kad šie pradeda jį kolekcionuoti. Daugelis jo pavyzdžius perka, maino arba keliauja ieškoti patys, palinkę samsto į mažus stiklinius flakonėlius ir taip papildo savo kolekciją. Tokie žmonės vadina save „smėlininkais“.

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy Serge tkint

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Namibo dykuma (Namibija)

[Iliustracijos 16 puslapyje]

Lūžtančios bangos, bangų mūša ir vėjas — tai jėgos, kurios trupina uolas paversdamos jas smėliu

[Iliustracijos 17 puslapyje]

Smėlis — vabzdžių, gėlių, lapių ir kupranugarių namai

[Šaltinio nuoroda]

Lapės: Hai-Bar, Yotvata, Israel

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Smėlis — pagrindinė stiklo ir betono sudedamoji dalis

[Šaltinio nuoroda]

Stiklo gamintojai: Provided by The Corning Museum of Glass

[Iliustracija 18 puslapyje]

Smėlio kopos gali būti šimtų metrų aukščio