Jaunimas klausia:

Kaip susitaikyti su tuo, kad esu įvaikis?

„Iš tikrųjų nieko nežinau apie savo gimdytojus ir tai labai slegia“ (šešiolikmetė Barbara).

„Nė neįsivaizduoju, kur gimiau ir kas mano tėvai. Kartais naktį mąstau apie tai“ (devynmetis Matas).

„Kai susiginčiju su tėvais, pagalvoju, gal mano ‘tikrieji’ tėvai būtų supratingesni. Baisu, kad taip mąstau, bet dar niekam apie tai neprasitariau“ (šešiolikmetis Kintana).

AIŠKU, įvaikio dalia savotiškai nelengva. Panašios į pradžioje išsakytas mintis kamuoja ne vieną jaunuolį. Daugelis svarsto: gal vertėtų susirasti savo biologinius tėvus? Gal su jais gyvenimas būtų laimingesnis? Tai dar ne viskas — yra ir kitokių problemų.

Ankstesniame šios serijos straipsnyje rašėme, kaip įvaikiai kartais patys save nuvertina. * Bet kad gyvenimas neapkarstų, būtina kovoti su tokiomis mintimis. O kokių sunkumų dar kyla? Kaip juos įveikti?

Ar jie mano „tikri“ tėvai?

Trylikametis Džeikas sako daug mąstydavęs apie savo biologinę motiną. Dėl to pašlijo santykiai su įtėviais. Vaikinas prisimena: „Supykęs išrėždavau: ‘Tu nesi mano tikra mama — neturi teisės manęs šitaip bausti!’“

 Kaip matai, Džeikas sprendė rimtą galvosūkį: kas jo „tikroji“ mama? Jei esi įvaikis, tau šis klausimas irgi gali neduoti ramybės. „Ar biologiniai tėvai nebūtų geresni už įtėvius?“ — galbūt svarstai. Bet ar susilaukus kūdikio savaime tampama „tikrais“ tėvais?

Džeiko įmotei taip neatrodė. „Mama sakydavo: ‘Aš esu tavo tikra motina. Nors tave pagimdė kita, dabar tikroji mama esu aš.’“ Suaugusieji priimdami vaiką į šeimą ir įsipareigodami globoti, maitinti, auklėti, rūpintis, be abejonės, tampa tikrais tėvais. (1 Timotiejui 5:8) Net ir teisiškai įgyja tokį statusą. O įdomu, kaip į juos žiūri Dievas?

Pakalbėkime apie patį žymiausią istorijoje įsūnį — Jėzų Kristų. Jis nebuvo dailidės Juozapo biologinis sūnus, tačiau šis augino jį kaip savo paties vaiką. (Mato 1:24, 25) Ar ūgtelėjęs Jėzus ėmė maištauti prieš Juozapą? Ne, jis suprato, kad įtėvio turi klausyti, — tokia Dievo valia. Jėzus gerai žinojo priesaką, Jehovos duotą Izraelio vaikams. Koks tas priesakas?

Gerbk savo tėvą ir motiną

Šventasis Raštas vaikams sako: „Gerbk savo tėvą ir motiną.“ (Pakartoto Įstatymo 5:16) Žodis „pagarba“ Biblijoje dažnai reiškia dėmesį, kito nuomonės paisymą. Įtėviams pagarbą rodytum maloniai su jais elgdamasis, pripažindamas jų autoritetą, išklausydamas nuomonę ir be priešgyniavimų vykdydamas protingus jų reikalavimus.

O jeigu įtėvių reikalavimai atrodo neprotingi? Kartais būna ir taip. Juk nėra tobulų tėvų nei tobulų įtėvių. Klausyti tokių klystančių žmonių nelengva, tad nieko nuostabaus, jei susigundai priminti, kad esi įvaikis, — tarsi dėl to nebereikėtų būti klusniam. Bet ar tikrai įvaikis neprivalo paklusti?

Kodėl gi neprisiminus Jėzaus? Jis buvo tobulas. (Hebrajams 4:15; 1 Petro 2:22) Bet jo įtėvis ir motina nebuvo tobuli. Tikriausiai Jėzus ne kartą matė, kaip jie klysta, ir vis dėlto nemaištavo nei prieš Juozapą — netobulą šeimos galvą, nei prieš motiną Mariją, kartais duodančią klaidingų patarimų. Atvirkščiai, Biblijoje sakoma, kad Jėzus augo klusnus tėvams. (Luko 2:51)

Tarkim, tu su įtėviais dėl ko nors nesutari ir esi tikras, kad jie klysta. Bet pripažink, pats esi netobulas. Taigi gali klysti ir tu. Kad ir kas būtų teisus, ar ne geriausia vadovautis Jėzaus pavyzdžiu? (1 Petro 2:21) Tada bus lengviau paklusti. Be viso to, yra dar svarbesnė priežastis klausyti tėvų.

Biblijoje sakoma: „Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes taip patinka Viešpačiui.“ (Kolosiečiams 3:20) Klusnumu tu džiugini savo dangiškąjį Tėvą. (Patarlių 27:11) Jis nori, kad išmoktum paklusti, nes nuo to priklauso tavo paties laimė. Dievo Žodis, skatindamas vaiką būti klusnų, priduria: „Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje.“ (Efeziečiams 6:3)

Gerink santykius su įtėviais

Geriems santykiams su įtėviais neužtenka vien pagarbos ir klusnumo. Tikriausiai norėtum, kad šeimoje vyrautų šilta, meilinga atmosfera. Sukurti tokią atmosferą — įtėvių pareiga. Bet prisidėti gali ir tu. Kaip?

Visų pirma stenkis labiau suartėti. Paprašyk įtėvių papasakoti apie savo gyvenimą, apie tai, kuo jie domisi. Jeigu tave slegia kokia problema, kreipkis į juos patarimo, — geriausia tada, kai jie  atsipalaidavę ir labiausiai linkę išklausyti. (Patarlių 20:5) Antra, nelauk, kol tavęs paprašys, bet pats imkis iniciatyvos ką nors daryti visos šeimos labui, tarkim, padėti prie kokių darbelių namie.

O kaip gimdytojai? Jeigu nusprendi susirasti juos arba jie tave, ar tai būtinai pakenks tavo ir įtėvių santykiams? Anksčiau įvaikinimo įstaigos slėpdavo nuo biologinių tėvų informaciją apie atiduotą vaiką. Vaikams irgi nesakydavo, kas jų gimdytojai. Dabar kai kuriose šalyse į viską žiūrima laisviau ir daug įvaikių susitinka su biologiniais tėvais, nors galbūt jų ir neprisimena. Aišku, nuostatos šiuo klausimu skiriasi, nelygu šalis.

Ieškoti savo biologinių tėvų ar ne — reikia nuspręsti pačiam, ir tai nelengva. Įvaikiai šią galimybę vertina skirtingai. Vieni trokšta juos rasti, kiti net kratosi tos minties. Tačiau nesibaimink: nemažai įvaikių susipažįsta su savo gimdytojais ir santykiai su įtėviais nė kiek nenukenčia.

Patarimo klausk įtėvių ir galbūt brandžių draugų iš krikščionių susirinkimo. (Patarlių 15:22) Prieš imdamasis ką nors daryti rūpestingai pasverk visas galimybes. Kaip sakoma Patarlių 14:15, „gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius“.

Jei nuspręsi susitikti ir bendrauti su gimdytojais, stenkis nuraminti įtėvius, kad nenustojai jų mylėti ir gerbti. Ilgainiui geriau pažinsi žmones, kurių dėka atsiradai pasaulyje ir kurie tave kadaise atidavė įvaikinti, bet kartu ir išlaikysi artimus santykius su tave užauginusiais, išauklėjusiais įtėviais.

Gerink santykius su dangiškuoju Tėvu

Daugelis įvaikių baiminasi, kad šeima, kaip ir gimdytojai, jų atsisakys. Tokie nuogąstavimai suprantami. Vis dėlto atmink šiuos išmintingus žodžius: „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę.“ (1 Jono 4:18) Tegul tavęs nevaldo liguista baimė prarasti artimuosius. Verčiau ugdykis meilę žmonėms — taip pat ir visiems namiškiams. Svarbiausia, dar labiau pamilk dangiškąjį Tėvą, Dievą Jehovą. Jis visiškai patikimas. Jis niekada nepalieka savo ištikimų vaikų ir numalšins tavo baimę. (Filipiečiams 4:6, 7)

Katrina, kurią dar mažytę įdukrino, sako, jog Biblijos skaitymas jai labai padėjo suartėti su Dievu ir gyventi laimingą, prasmingą gyvenimą. Artimi santykiai su Jehova, pasak jos, „yra labai svarbūs, nes dangiškasis Tėvas žino, kaip jaučiamės“. Katrinos mėgstama Šventojo Rašto eilutė — Psalmyno 27:10 — skamba taip: „Nors tėvas ir motina mane paliktų, Viešpats mane priims.“

[Išnaša]

[Iliustracija 20 puslapyje]

Naudokis kiekviena proga dar labiau suartėti su įtėviais