Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Pasiklausykime visatos pietų pusrutulyje

Pasiklausykime visatos pietų pusrutulyje

Pasiklausykime visatos pietų pusrutulyje

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AUSTRALIJOJE

KENGŪRA staiga pakelia galvą ir pasuka stačias ausis vos girdimo garso link. Jį skleidžia kelios radioteleskopo antenos, lėtai judančios bėgiais. Aplinkui tvyro kaimo ramuma. Netikėtai gyvūnas stabteli, tartum sustingsta, antenos irgi sustoja — savotiškas gamtos ir mokslo susidūrimas.

Tokie vaizdai dažni prie Australijos nacionalinio teleskopų centro (ATNF), šalia Narabrio miesto retai gyvenamame Naujajame Pietų Velse. Šešios antenos, iš jų penkios — judančios, yra sujungtos su 64 metrų skersmens antena, stovinčia prie Parkso, bei dar su kita 22 metrų skersmens, pastatyta irgi netoliese, Kunabarabrane. Kartu veikdamos jos tampa viena milžiniška antena, kuri, reikalui esant, dar labiau padidinama užmezgus ryšį su teleskopais Tidbinbiloje, prie Kanberos, ir Hobarte (Tasmanija).

Šiais įspūdingais įrenginiais tiriamas pietų pusrutulio dangus, stengiamasi atskleisti jo paslaptis. Kam to reikia? ATNF išleistoje brošiūroje rašoma: „Šiek tiek smalsumo — ir atrasi nuostabių dalykų.“

Tiria kosmoso paslaptis

Parkso teleskopas oficialiai pradėjo veikti 1961-ųjų spalį. Apie tai paskelbdamas tuometinis Australijos generalgubernatorius lordas de Lailas entuziastingai tvirtino: „Įrenginys tikrai sudomins viso pasaulio mokslininkus ir padės narpliojant kosmoso paslaptis.“

Generalgubernatoriaus viltys nebuvo tuščios. Šis teleskopas naujai mokslo sričiai — radioastronomijai labai svarbus. Knygoje Beyond Southern Skies teigiama: „Diena, kai Parkso teleskopas pradėtas naudoti, ... Australijos mokslui ypatinga. Mintis jį pastatyti brandinta dešimt metų, suprojektuoti prireikė ketverių, o sukonstruoti — dar dvejų.“

Narabrio centrui vadovaujantis dr. Deividas Makaunelis Atsibuskite! pasakė, kad ATNF — didžiausias radioastronomijos centras pietų pusrutulyje, ir pridūrė: „Radijo astronomai iš įvairių pasaulio kraštų atvyksta pasinaudoti tais įrenginiais visatos bei kitiems moksliniams tyrimams. Vieta, kurioje stovi radioteleskopai, šiems tikslams tinka kuo puikiausiai, nes iš čia gerai matosi pietų pusrutulio dangus.“

Mato, kas nematoma

Radioteleskopai, kitaip nei optiniai, surenka informaciją, spinduliuojamą radijo bangų pavidalu. Paskui ji apdorojama, išanalizuojama ir paverčiama regimaisiais vaizdais. Tai padaryti nelengva, nes radijo signalai labai silpni.

Pavyzdžiui, jei paverstume elektra per pastaruosius 40 metų Parkso teleskopu priimtų radijo signalų energiją, tai 100 vatų lemputė tedegtų šimtą milijonųjų sekundės! Taip teigia Rikas Tvardis, mokslinis ATNF darbuotojas. Gauta informacija siunčiama į didžiulį kompiuterį, kur kaupiama ir lyginama su iš visų antenų atėjusiais signalais. „Narabrio centro kompiuteris per sekundę gali apdoroti 6 milijardus informacijos vienetų“, — paaiškino dr. Makaunelis. Paskui rezultatai persiunčiami į ATNF būstinę Sidnėjuje, kur paverčiami radijo vaizdais. O kai šie susiejami su optinių teleskopų duomenimis, apie visatą atskleidžiama nuostabių dalykų.

Beje, kai kuriems tyrimams užtenka vieno radioteleskopo. Štai labai silpnus radijo signalus, pavyzdžiui, skleidžiamus pulsarų, geriau rinkti ir apdoroti didesne atskira antena, tokia kaip Parkse. Šiuo teleskopu mokslininkai atrado daugiau kaip pusę visų žinomų pulsarų visatoje. Be to, priėmė ir retransliavo pirmojo pasivaikščiojimo po Mėnulį nuotraukas. Parkso teleskopas labai pravertė per „Apolono-13“ gelbėjimo operaciją. Jis padėjo aptikti daug kitų kosmoso objektų, pavyzdžiui, Einšteino žiedus bei supernovų liekanų. (Žiūrėk langą.)

Ar mes vieni?

Nors pagrindinis ATNF tikslas — tyrinėti ir kuo daugiau sužinoti apie stulbinančią visatą, viena mokslininkų grupelė mėgina radioteleskopais išsiaiškinti, ar visatoje yra kitų civilizacijų. Šie tyrinėtojai — egzobiologai. Pavadinimas kilo iš graikiškų žodžių exo (išorėje) ir bios (gyvybė).

Ar radioteleskopais galima rasti atsakymą? Kai kurių egzobiologų manymu, jeigu visatoje būtų kitų civilizacijų, tai veikiausiai kur kas senesnių už mūsiškę. Jų gyventojai greičiausiai išmanytų apie radijo signalus ir bandytų juos siųsti į žemę. Kiti mokslininkai vis dėlto nusiteikę optimistiškai: civilizacijos, daugiau ar mažiau panašios į mūsų, bus atrastos.

Tačiau daugelis tuo abejoja. Kai kurie egzobiologai net prisipažįsta, kad gauti radijo signalai, rodos, liudijantys apie gyvybę visatoje, „ateina iš vienos civilizacijos — mūsų pačių“! Dr. Ianas Morisonas, Džodrel Banko radioteleskopo Didžiojoje Britanijoje vyriausiasis inžinierius, pasakė: „Prieš dvidešimt metų manėme, jog mūsų galaktikoje gali būti kone milijonas kitų civilizacijų. Dabar vis labiau įsitikinu, kad žmonių giminė — unikali.“

Bet kad ir kokie ypatingi būtume, astronomams sudarome daugybę sunkumų, nes kliudome rinkti informaciją iš visatos. Klausytis jos dėl trukdžių vis sudėtingiau.

Prašau tylos! Aš klausausi

Žemėje sukeliamos stipresnės radijo bangos užgožia skleidžiamas dangaus kūnų, todėl „radijo bangų aplinka tapo tiesiog kurtinanti“, — pranešama Science News. Trukdymus kelia kompiuteriai, mikrobangų krosnelės, mobilieji telefonai, televizija, radijas, kariniai radarai, skrydžių kontrolės ir palydovinės sistemos. Jų signalus reikia atskirti nuo tų, kurie ateina iš galaktikų.

Stengiantis išvengti trukdžių, radioteleskopai Australijoje bei kitur statomi nuošaliose vietovėse. Bet ir tai gali nepadėti. „Radijo astronomai baiminasi, jog greitai žemėje neliks nė vieno ramaus kampelio tyrimams... Galbūt vieną dieną jie pasistatys teleskopus ten, kur greičiausiai dar ilgai bus tylu — kitoje Mėnulio pusėje.“ Taip svarstoma viename Science News straipsnyje.

Vis dėlto, nepaisant šių sunkumų, ATNF atskleidžia apie kosmosą tai, ko neįmanoma išvysti plika akimi. Tos žinios skatina mus pamąstyti, kokia puiki mūsų Žemė ir kokia didinga visata, bei pajusti didžiulį dėkingumą dangaus ir žemės Kūrėjui.

[Rėmelis/iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

KAS SUDARO VISATĄ?

Galaktikos

Daugybė žvaigždžių sistemų, susietų gravitacija.

[Iliustracija]

M 81 galaktikų grupės radijo vaizdas.

[Šaltinio nuoroda]

Image courtesy of NRAO/AUI/NSF

Kvazarai

Į žvaigždes panašūs galbūt tolimiausi ir šviesiausi visatos objektai.

[Iliustracija]

Šešis milijardus šviesmečių nuo mūsų planetos nutolusio kvazaro radijo vaizdas. Manoma, kad jo energijos šaltinis — supermasyvi juodoji skylė.

[Šaltinio nuoroda]

Copyright Australia Telescope, CSIRO

Pulsarai

Dangaus kūnai, kaip manoma, greitai besisukančios neutroninės žvaigždės, dažnais impulsais spinduliuojančios radijo bangas.

[Iliustracija]

Šiame regimosios spektro dalies vaizde pulsaras — tik blankus taškelis Krabo ūko centre.

[Šaltinio nuoroda]

Hale Observatory/NASA

Novos

Tūkstančius kartų stipriau staiga sušvitusios ir palaipsniui į pradinį šviesį grįžtančios žvaigždės.

Supernovos

Milijonus kartų už Saulę ryškesnės novos.

[Iliustracija]

Supernovos liekana: radijo vaizdas (raudona), rentgeno vaizdas (mėlyna), regimasis vaizdas (žalia).

[Šaltinio nuoroda]

X-ray (NASA/CXC/SAO)/optical (NASA/HST)/radio (ACTA)

Einšteino žiedai

Ar gali būti viena galaktika pasislėpusi už kitos? Galbūt kai kas taip mano. Bet net jeigu jos tiksliai išsilygiavusios, pamatyti vieną galaktiką už kitos įmanoma. Priekinė galaktika veikia kaip didžiulis gravitacinis lęšis ir išlenkia už jos esančios galaktikos šviesą arba radijo bangas taip, jog susidaro šviesos žiedai.

[Šaltinio nuoroda]

HST/MERLIN/VLBI National Facility

[Schema 17 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Kaip rentgeno nuotrauka parodo, kas žmogaus viduje, taip radijo bangos atskleidžia visatos sandarą

RADIJO BANGOS

MIKROBANGOS

INFRARAUDONIEJI SPINDULIAI

REGIMOJI ŠVIESA

ULTRAVIOLETINIAI SPINDULIAI

RENTGENO SPINDULIAI

GAMA SPINDULIAI

[Šaltinio nuoroda]

Steven Stankiewicz

[Iliustracija 15 puslapyje]

Viršuje: penkios iš šešių antenų prie Narabrio

[Šaltinio nuoroda]

S. Duff © CSIRO, Australia Telescope National Facility

[Iliustracija 15 puslapyje]

64 metrų skersmens antena netoli Parkso

[Šaltinio nuoroda]

Photo Copyright: John Sarkissian

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 15 puslapyje]

J. Masterson © CSIRO, Australia Telescope National Facility