Jaunimas klausia:

Kodėl iš savęs tiek daug reikalauju?

„Mano tėvas buvo mokytojas, todėl visi tikėjosi, kad mokysiuos geriausiai. Kartais net užmigdavau verkdama“ (Lėja). *

„Aš visur siekiu tobulybės. Jei ką darau, tai turiu padaryti geriausiai iš visų arba kaip nors originaliai, kitaip nebūtų prasmės“ (Kalebas).

AR IŠ savęs nereikalauji per daug? Gal net įdėjęs didžiausias pastangas nesidžiaugi rezultatais? Nepakenti jokios kritikos? Jei kas nepasiseka, ar nekaltini savęs, kad esi kvailas, menkysta, nieko vertas? Manai, jog tik tu gali padaryti viską, kaip reikia? Arba taip bijai nesėkmės, kad vis delsi, nesiryžti imtis darbo?

Kokie tavo santykiai su kitais? Galbūt su niekuo nedraugauji, nes kiti neatitinka tavo aukštų reikalavimų? Gal mąstai vien apie kitų žmonių ydas, trūkumus? Jei bent į kurį iš šių klausimų atsakai „taip“, ko gero, esi linkęs į perfekcionizmą. Ir ne tu vienas. Tokių jaunuolių daug. Ypač sau reiklūs gabieji ir pirmūnai. *

Kur perfekcionizmo šaknys? Mokslininkai tiktai spėlioja. Knygoje Perfectionism—What’s Bad About Being Too Good (Perfekcionizmas: kuo bloga būti per geram) rašoma: „Perfekcionizmas ne liga; juo neužsikrečiama; jis nepaveldimas. Niekas negimsta perfekcionistu. Tad kaip tokiu tampama? Kai kurių specialistų nuomone, perfekcionizmas išsiugdomas dar vaikystėje. Tave spaudžia šeima, visuomenė, žiniasklaida, netikroviški idealai, galiausiai pats save spaudi, ir taip susidaro Didysis Spaudimas. Jo neatlaikydami kai kurie visą gyvenimą nerimauja, jaučiasi kalti, vis persistengia.“

Jei visąlaik — nesvarbu, dėl kokių priežasčių, — reikalauji iš savęs tobulybės, pats savo gyvenimą griauni. Tad nuodugniau aptarkime šį polinkį, vadinamą perfekcionizmu, ir kuo jis žalingas.

Kas yra perfekcionizmas?

Perfekcionizmas — tai ne vien meistriškumo siekis ar didžiavimasis puikiai atliktu darbu. Biblijoje, Patarlių 22:29, „turintis  darbo įgūdžių“ žmogus kaip tik giriamas. Ne apie vieną savo srities mokovą Biblija atsiliepia kuo geriausiai. (1 Samuelio 16:18; 1 Karalių 7:13, 14) Vadinasi, užsibrėžti didelius, bet realius tikslus ir siekti meistriškumo — pagirtina. Taip žmogus gali „rasti pasitenkinimo savo triūse“. (Mokytojo 2:24)

Perfekcionistas, deja, tuo nepasitenkina. Kad ir kiek gyvenime pasiektų, viską vertina liguistai. Specialistai sako, jog perfekcionizmui būdingi „nepasiekiami tikslai (tai yra tobulumas) ir nuo atlikto darbo nepriklausoma nuolatinė pasitenkinimo stoka“. Todėl perfekcionizmas „kelia chronišką įtampą ir verčia jaustis nevykėliu“. Vienas šaltinis perfekcionizmą apibrėžia kaip „neprotingą įsitikinimą, jog tu ir tavo aplinka turi būti tobula“. Tai „įsigalėjęs požiūris, kad visa, ko imiesi, privalai iki paskutinės smulkmenos padaryti tobulai ir nė trupučio nenukrypti į šalį, nesuklysti, neapsirikti“.

Bet argi Jėzus sakydamas „būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“, neskatino perfekcionizmo? (Mato 5:48) Ne, Biblija moko, kad „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“. (Romiečiams 3:23) Tad ką Jėzus turėjo omenyje? Biblijoje sąvoka „tobulas“ reiškia nepasidalijęs, pilnutinis. (Mato 19:21) Čia Jėzus kalbėjo apie meilę ir sakydamas, jog turime būti tobuli, ragino savo sekėjus meilę rodyti pilnutinai. Kokia prasme? Ta, kad mylėti reikia ir priešus. Kitas Biblijos rašytojas, Lukas, Jėzaus mintį perteikia tokiais žodžiais: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas.“ (Luko 6:36)

O perfekcionistai vargsta įsikalę į galvą iliuziją, kad įmanoma būti absoliučiai tobulam. Pernelyg daug jie reikalauja ir iš kitų. Knygoje Never Good Enough—Freeing Yourself From the Chains of Perfectionism, kurioje patariama, kaip išsilaisvinti iš perfekcionizmo pančių, pasakyta, jog perfekcionistai — tai „žmonės, nusivylę kitų darbu... Jiems atrodo, kad aplinkiniai gerai dirbti nesistengia ir savo pasiekimais nesidžiaugia“.

Štai Karli mokosi pagal gabiausiems skirtą programą ir jai puikiai sekasi. Tik draugų beveik neturi — daugumą prarado, nes reikalauja tobulumo. „Man jie per prasti“, — teisinasi mergina.

Kartais būna ir atvirkščiai: perfekcionistas tobulumo reikalauja ne iš kitų, o iš savęs. Tokiam atrodo, jog „pats nėra toks geras, koks turėtų būti, arba tai, ką daro, nėra geriausia, ... ir ypač rūpi, ką kiti pagalvos“, — rašoma knygoje Never Good Enough.

Kuo bloga reikalauti iš savęs tobulumo

Tobulybės vaikymasis — nesveikas ir nenaudingas, net žalingas. Perfekcionizmu meistriškumo neišsiugdysi, greičiau tik  žlugdysi save. Vienas krikščionis, vardu Danielius, prisimena, kaip valandų valandas stropiai ruošėsi nedidelei kalbelei, kurią turėjo pasakyti Jehovos liudytojų rengiamoje mokykloje. Daugelis klausytojų gyrė jį, kad puikiai atlikęs užduotį. Paskui instruktorius taktiškai davė gerų patarimų. Biblija skatina: „Klausyk patarimo ir priimk pamokymą.“ (Patarlių 19:20) Bet užuot mielai priėmęs sveiką kritiką, Danielius pasijuto nevykėlis. „Norėjosi skradžiai į žemę prasmegti“, — sako jis. Dar kelias savaites jį kamavo nemiga.

Kaip matome, perfekcionizmas tik trukdo mokytis. Viename jaunimui skirtos interneto svetainės straipsnyje mergina Rachelė pasakoja: „Vyresnėse klasėse buvau pasiryžusi gerai mokytis. Visada gaudavau geriausius pažymius ir nemaniau, kad gali būti kitaip.“ Bet ėmė nesisekti algebra ir Rachelė gavo ne patį aukščiausią įvertinimą. „Visiems kitiems atrodė, jog tai geras pažymys, — sako Rachelė, — bet man buvo gėda. Susijaudinau ir puoliau į paniką... Bijojau prašyti mokytoją pagalbos, nes tai būtų reiškę, jog nesuprantu namų darbų... Kartais beveik įtikindavau save, kad geriau mirti negu gauti blogą pažymį.“

Baimindamiesi prasto įvertinimo kai kurie jaunuoliai net pagalvoja apie savižudybę. Laimei, nedaug kam tokia drastiška mintis ateina į galvą. Tačiau psichiatrė Silvija Rim sako, kad perfekcionistai vengdami nesėkmės kartais išvis nerizikuoja — „nepaduoda atliktų užduočių, nesidžiaugia tuo, ką padarę, užmiršta namų darbus, vis ieško pasiteisinimų“.

Kiti jaunuoliai, atvirkščiai, stengiasi trūks plyš viską atlikti nepriekaištingai. „Iki išnaktų ruošdavau užduotis, kad paskui nebūtų prie ko prikibti“, — sako Danielius. Tik visa bėda, kad puldamas į tokį kraštutinumą gali sulaukti priešingų rezultatų. Juk mieguistam moksleiviui vargu ar seksis.

Tikrai neverta stebėtis, jog perfekcionizmą lydi nuolatinis pyktis, savigarbos stoka, kaltės jausmas, pesimizmas, mitybos sutrikimai, depresija. O didžiausia žala — dvasingumui. Pavyzdžiui, Biblija krikščionims liepia kalbėti apie savo tikėjimą. (Romiečiams 10:10; Hebrajams 10:24, 25) Bet štai viena mergina, Vivian, per krikščionių sueigas nedrįsdavo atsakinėti, nes bijojo pasakyti ką nors ne taip. Kita mergina, Lėja, irgi baiminosi: „Jei suklysiu, į mane kreivai pažiūrės. Verčiau savo mintis pasilaikysiu sau.“

Kaip matai, tobulybės vaikymasis nieko gero neduoda. Jeigu esi linkęs į perfekcionizmą, galbūt norėsi pakeisti mąstyseną. Vėliau rašysime, kaip tai padaryti.

[Išnašos]

[Iliustracija 12 puslapyje]

Bijodami blogo įvertinimo jaunuoliai kartais išvis neatlieka užduočių

[Iliustracija 13 puslapyje]

Perfekcionizmas kai kada net sukelia depresiją arba atima savigarbą