Taitis ir rojaus paieškos

Jau daug dienų laivą blaškė Ramiojo vandenyno bangos. Šlykštėdamiesi perrūgusiu vynu, dvokiančiu vandeniu ir sugedusiu maistu, nuo kaitros leipstantys jūreiviai diena iš dienos nenuilstamai darė įprastus įgrisusius darbus. Staiga pasigirdo šūksnis: „Žemė! Priešais kairėje žemė!“ Tolumoje dūlavo neaiškūs salos kontūrai. Po kelių valandų neliko jokių abejonių — prieš juos buvo sala.

 Europiečiams Taitis tapo žodžio „rojus“ sinonimu, vos tik jie išvydo šią salą. XVIII amžiaus prancūzų tyrinėtojas Lui Antuanas de Bugenvilis, vadovavęs aprašytajai ekspedicijai, po kurio laiko rašė: „Maniau, jog patekau į Edeno sodą.“ Taitis tebetraukia lankytojus ir praėjus daugiau kaip dviem šimtmečiams. Daugelis, kaip ir jų protėviai, čia atvyksta ieškoti rojaus.

Tačiau kodėl įsivaizduojamas rojus taip traukia? Ir kaip Taitį pradėta laikyti tos svajonės įsikūnijimu? Kad atsakytume į šiuos klausimus, grįžkime į žmonijos pradžią.

Prarastas rojus

Žodis „rojus“ jaudina dėl paprastos ir drauge svarbios priežasties — mes buvome sukurti gyventi rojuje! Pasak Biblijos, Dievas mūsų pirmiesiems tėvams suteikė laimę gyventi „Rojuje“ — gražiame parke, arba sode. (Pradžios 2:8; Skv) Parkas, matyt, užėmė dalį teritorijos, vadinamos Edenu, tai yra „malonumu“. Nors Edeną šiuolaikiniai mokslininkai linkę laikyti mitu, Biblijoje jis aprašomas kaip istorinė tikrovė, nurodoma net vietovės geografinė padėtis. (Pradžios 2:10-14) Tiesa, nustatyti, kur tekėjo dvi iš upių — Pišonas ir Gihonas — dabar jau nebeįmanoma, tad tiksli sodo vieta nežinoma.

 Mūsų pirmieji tėvai sukilo prieš Dievą, todėl per juos Rojų praradome ir mes. (Pradžios 3:1-23) Vis dėlto žmogus nepajėgia išdildyti rojaus troškimo iš savo širdies. Biblijos pranešimo apie rojų atgarsių aptinkama daugelio tautų mitologijoje. Pavyzdžiui, graikai turi mitą apie Aukso amžių — puikų laikotarpį, kai žmonija džiaugėsi patogiu, taikiu gyvenimu.

Ieškoti seniai prarasto Edeno mėgino daugelis. Kai kas bandė jį surasti Etiopijoje — aišku, nesėkmingai. Žinoma legenda, kurioje netgi tvirtinama, jog šeštajame amžiuje kažkoks klierikas Brindenas aptiko rojų vienoje pietvakarių Atlanto saloje. Pagal kitas legendas, rojus yra slaptoje vietoje ant aukšto kalno. Nusivylęs šių pasakojimų prieštaringumu garsusis tyrinėtojas Kristupas Kolumbas apgailestavo: „Kad ir ką skaičiau lotynų ar graikų kalba, niekur neradau aiškiai pasakyta, kuriame pasaulio krašte galima rasti žemės rojų.“ Galiausiai jis padarė išvadą, kad rojaus būta kažkur į pietus nuo pusiaujo.

Po savo trečiosios kelionės į naująjį pasaulį Kolumbas pareiškė: „Atrodo, ši šalis — žemės rojus, nes ji atitinka šventųjų bei mokslininkų teologų aprašymus, kuriais remiuosi.“ Tačiau paaiškėjo, kad ir naujasis pasaulis nėra tas Kolumbo įsivaizduojamas rojus.

Ateities utopijos

Vis dėlto mokslininkų tai neatgrasė. Užuot skatinę ieškoti senojo Edeno, jie ėmė propaguoti idėją apie būsimą rojų, kurį atseit sukurs žmogus. Rašytojai irgi skleidė mintis apie „tobulą“ visuomenę — geidžiamą kontrastą sugedusiai santvarkai, kurioje gyveno. Tačiau nė vienas iš šių nerealių projektų iš tiesų nepriminė Edeno. Užuot įsivaizdavę laisvą gyvenimą bekraščiame parke, tie fantazuotojai svajojo apie labai gerai organizuoto miesto tipo rojų. Pavyzdžiui, XVI amžiuje britų valstybininkas seras Tomas Moras papasakojo apie tariamą kelionę į šalį, pavadintą Utopija. Šis žodis reiškia „niekur“.

Moro idėjas vėliau plėtojo kiti. Paskesniais amžiais „Utopijų“ temą pamėgo daugybė Europos rašytojų. Bet šios jų vaizduojamos tariamai ideálios visuomenės tikrai nebuvo malonumų sodai. Laimės ten buvo bandoma siekti verčiant piliečius griežtai laikytis įstatymų. Tačiau šitaip slopinamas bet koks savitumas ir asmens laisvė. Vis dėlto, kaip pastebėjo istorijos profesorius Anri Bodė, svajonės apie utopinę visuomenę atskleidė „nepaliaujamą geresnio gyvenimo... ir teisingesnės visuomenės troškimą“.

Taičio legendos pradžia

XVIII amžiuje liko paskutinis šansas — rojaus ieškoti neištirtose pietų jūrose. Tačiau kai 1766-ųjų gruodį Bugenvilis leidosi Ramiojo vandenyno link, jo pagrindinis tikslas buvo išžvalgyti ir užkariauti naujas kolonijas bei išplėsti rinkas.

Po keleto mėnesių plaukiojimo Bugenvilis priartėjo prie Taičio. Išmesti inkarą prie kitų salų, kurias prieš tai matė, buvo neįmanoma dėl koralinių rifų. Taitis rodėsi saugus uostas. Čia nusikamavusi laivo įgula rado nuoširdžius žmones ir gausybę maisto. Tikrovė pranoko jūreivių svajones. Taitis buvo ne tik atogrąžų rojus, bet ir turėjo daugybę utopijas primenančių požymių.

Vienas iš jų — taitiečiai gyveno bendruomeniškai; tai labai priminė grožinėje literatūroje aprašytą utopinių šalių visuomenės struktūrą. Į rojų labai panėšėjo ir pati sala. Kraštovaizdis su šimtais sraunių upelių bei krioklių buvo įspūdingas, tiesiog kvapą  gniaužiantis. Vešli atogrąžų augmenija tarpo, regis, be žmogaus pastangų. Idilišką Taičio grožį dar labiau pabrėžė sveikas klimatas ir tai, kad čia nebuvo atogrąžoms būdingų pavojų: gyvačių, grėsmę keliančių vabzdžių ar veikiančių ugnikalnių.

O ir patys taitiečiai atrodė ypatingi — aukšti, gražūs bei sveiki. Jūreiviams iškritusiais dantimis ir nuo skorbuto ištinusiomis dantenomis padarė įspūdį taitiečių balti dantys. Be to, gyventojai buvo malonūs; netrukus jie palenkė jūreivius svetingumu. Taip pat, bent jau iš pirmo žvilgsnio, atrodė, kad Taityje vyrauja lygybė, o tai utopinėje literatūroje — vienas iš esminių dalykų. Čia nebuvo skurdo. Taitiečiai gyveno be seksualinių suvaržymų. Aišku, jūreiviai įsitraukė į amoralius santykius su kai kuriomis gražiomis taitietėmis.

Taip, Bugenviliui ir jo komandai susidarė įspūdis, jog Taitis — atgautasis Edenas. Todėl jis išvyko iš salos nekantraudamas kuo greičiau visiems apie tai papasakoti. Užbaigęs trejus metus trukusią kelionę aplink pasaulį, Bugenvilis išleido nuotykių knygą. Ji tapo viena perkamiausių ir davė pradžią mitui, kad ta egzotiška sala visapusiškai ideali. Nors rojus ir prarastas, atrodė, jog Taitis — rojus, kuriuo galima džiaugtis dabar.

Kitokia tikrovė

Tačiau mitai dažniausiai neatitinka tikrovės. Pavyzdžiui, Taičio gyventojai kentėjo nuo ligų ir mirė kaip visi kiti. Jie ne tik nebuvo lygūs, bet gyveno pagal griežtos, kartais nepakeliamos socialinės hierarchijos taisykles. Čia vyko genčių karai ir buvo aukojami žmonės. Kaip pasaulyje apskritai, taip ir Taityje nuostabiu grožiu pasižymėjo ne visi. O istoriko K. R. Hau įsitikinimu, moterims, su kuriomis netikėtai susitiko Bugenvilio vyrai, greičiausiai buvo „liepta parsiduoti“, kad įsibrovėliai atsipalaiduotų.

Tačiau mitas apie „atrastąjį rojų“ žmones užvaldė vis labiau. Į salą pradėjo plūsti rašytojai bei dailininkai; vienas iš jų buvo prancūzų tapytojas Polis Gogenas. Jo spalvingai pavaizduotas Taičio gyvenimas padarė salą dar populiaresnę. Kokių pasekmių tai atnešė Taičiui? Mitas sukūrė apie salą bei jos gyventojus tam tikrus stereotipus. Kas nors grįžęs iš ten tik ir girdėdavo: „Papasakok apie nuotykius su Taičio merginomis.“

Ar rojaus viltis prarasta?

Pastaraisiais metais Taitis patiria kitokių sunkumų. XX amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje salą nusiaubę ciklonai pakenkė jos koraliniams rifams. Tačiau didžiausią grėsmę kelia pats žmogus. Dėl statybų prasidėjo dirvos erozija ir padidėjo tarša. Atliekų tvarkymo specialistė Dona Liong sako: „Verčiantis turizmu susidaro daugybė atliekų... Jei nebus susirūpinta aplinkos teršimu, Taitis ir kitos salos praras vešlios floros, gausios faunos bei vaiskiai žydrų lagūnų šalies vardą.“

Tačiau sugrąžinto rojaus viltis nežuvo. Juk pats Jėzus Kristus atgailaujančiam piktadariui pažadėjo: „Su manimi būsi rojuje.“ (Luko 23:43) Jėzus kalbėjo ne apie kokią beletristikoje pavaizduotą utopiją, o apie visoje žemėje klestėsiantį Rojų, prižiūrimą dangiškosios valdžios. * Taityje į šį būsimą Rojų deda viltis daugiau kaip 1700 Jehovos liudytojų. Jie aukoja savo laiką, kad pasidalintų ta viltimi su kaimynais. Nors nuostabus Taitis turi daug rojaus savybių, palyginus su visos žemės Rojumi, kurį netrukus įkurs Dievas, jis nublanksta. Todėl ieškoti Rojaus nėra bergždžias darbas.

[Išnaša]

[Iliustracija 16 puslapyje]

Taitis pasirodė panašus į idilišką rojų

[Šaltinių nuorodos]

Viljamo Hodžeso paveikslas, 1766 m.

Yale Center for British Art, Paul Mellon Collection, USA/Photo: Bridgeman Art Library

[Iliustracija 17 puslapyje]

Draugiški taitiečiai svetingai sutiko Bugenvilį

[Šaltinio nuoroda]

By permission of the National Library of Australia NK 5066

 [Iliustracija 18 puslapyje]

Jehovos liudytojai mielai pasakoja savo kaimynams apie būsimą Rojų

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 17 puslapyje]

Photo courtesy of Tahiti Tourisme

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 19 puslapyje]

18 puslapyje: kanojininkai, krioklys ir fonas: Photos courtesy of Tahiti Tourisme