Knyga, draudžianti knygas

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ITALIJOJE

KODĖL daugelis žmonių nusistatę prieš Bibliją? Kai kuriose šalyse atsakymas, galima manyti, susijęs ir su vienu istoriniu dokumentu, kadaise buvusiu priemone kovoti su „eretikais“. Tai „Draudžiamųjų knygų sąrašas“, kitaip vadinamas „Indeksu“. Kaip gali šitaip būti?

Katalikų bažnyčia entuziastingai sveikino spaudos išradimą. Keletas popiežių netgi liaupsino tą dvasininkų vadinamą „dieviškąjį meną“. Tačiau netrukus bažnyčios hierarchai pamatė, kad spaudiniuose platinamos katalikybei priešingos idėjos. Dėl to XV amžiaus pabaigoje keliose Europos vyskupijose buvo nustatyti apribojimai. Įvestas „imprimatur“ (leidimas spausdinti), o 1515 metais V Laterano susirinkimas davė nurodymus kontroliuoti spausdinimą. Šio nutarimo pažeidėjai galėjo būti ekskomunikuoti. Vis dėlto, ypač prasidėjus Reformacijai, tai nesutrukdė plisti spaudiniams ir knygoms, kurias  bažnyčia laikė pavojingomis tikėjimui bei moralei. Todėl, XVI amžiui einant į pabaigą, Vatikano hierarchai norėjo, „kad spausdinimas daugeliui metų išvis būtų nutrauktas“.

Kad sustabdytų „bjaurų pavojingų knygų srautą“, kaip pasakė vienas italų jėzuitas 1951 metais, bažnyčiai reikėjo turėti draudžiamų knygų sąrašą, kuris galiotų visiems katalikams. 1542 metais buvo įsteigta inkvizicija. Pirmiausia ji išleido ediktą, varžantį religinės spaudos laisvę. Kai buvęs vyriausiasis inkvizitorius Džampjetras Karafa 1555 metais tapo popiežiumi Pauliumi IV, jis tuojau sudarė komisiją draudžiamųjų knygų sąrašui parengti. Taigi 1559 metais buvo išspausdintas pirmasis visuotinis „Draudžiamųjų knygų sąrašas“, arba „Indeksas“.

Kokios knygos draudžiamos?

„Indeksas“ buvo padalytas į tris „kategorijas“. Pirmajai buvo priskirti autoriai, kurių visos knygos draudžiamos, nesvarbu, koks jų turinys. Į antrąją įtraukti uždraustų leidinių pavadinimai tų autorių, kurie šiaip nebuvo pasmerkti. O trečiąją sudarė ilgas nežinomų autorių knygų sąrašas. „Indekse“ buvo 1107 pasmerkimai, taikomi ne vien religinių knygų, bet ir kitokios literatūros rašytojams. Priede išvardyti draudžiami Biblijos leidimai ir pabrėžta, jog visi jie vietine kalba uždrausti.

Nors draudimai kai kur galiojo jau ir prieš tai, kaip sako šiuolaikinės istorijos dėstytoja Džiljola Franjito iš Parmos universiteto Italijoje, „bažnyčia, nustačiusi tokias taisykles visiems katalikams, pirmą kartą oficialiai pareiškė, jog uždraudžia spausdinti, skaityti ir turėti Šventąją Knygą paprastų žmonių kalba“. „Indeksas“ sukėlė nepasitenkinimą tiek knygų pardavėjams bei leidėjams, tiek vyriausybėms, gaunančioms iš to naudos. Dėl šios ir kitų priežasčių buvo parengtas ir 1564 metais, po Tridento susirinkimo, išleistas naujas „Indekso“ variantas.

1571 metais buvo specialiai įkurta Indekso kongregacija. Vienu metu net trys institucijos sprendė, kokias knygas uždrausti, — Šventosios Oficijos kongregacija, Indekso kongregacija ir popiežiaus rūmų magistras. Dėl persipynusių pareigų ir nuomonių skirtumo, ar duoti daugiau teisių vyskupams, ar vietiniams inkvizitoriams, išleisti trečiąjį draudžiamųjų knygų katalogą buvo delsiama. Indekso kongregacijos parengtą naująjį sąrašą 1596 metų kovo mėnesį Klemensas VIII paskelbė, bet jo platinimą sustabdė Šventoji Oficija — pareikalavo paruošti variantą, visiškai uždraudžiantį skaityti Bibliją vietinėmis kalbomis.

Šis „Draudžiamųjų knygų sąrašo“ leidimas tapo daugmaž stabilus, nors per šimtmečius buvo ne kartą atnaujinamas. Nemaža protestantų, matydami į jį įtrauktus savo veikalus, sakė, kad tai esąs „geriausias orientyras geidžiamiausioms knygoms atpažinti“. Tačiau reikia pasakyti, kad tuo laiku protestantizmo idėjos nedaug kuo skyrėsi nuo katalikiškųjų.

Istoriko Antonijaus Rotondo teigimu, „Indeksas“ turėjo pragaištingų padarinių kultūrai, nes ji tokiose šalyse kaip Italija „pasitraukė į nuošalę“. Kitas istorikas Gvidas Dalolijus sako, kad „Indeksas“ buvo „vienas iš pagrindinių Italijos kultūros atsilikimo veiksnių, palyginus su dauguma kitų Europos šalių“. Paradoksalu, jog kai kurios knygos išliko dėl to, kad buvo padėtos ypatingoje vietoje, vadinamajame „pragare“, tai yra  laikomos po užraktu bažnyčių bibliotekose.

Tačiau Šviečiamajame amžiuje pamažu ėmė viršų liaudies nuomonė ir „griežčiausio aparato, varžančio spaudos laisvę“, galia sumažėjo. 1766 metais vienas italų redaktorius rašė: „Romos katalikų bažnyčios draudžiamieji įsakymai nenulemia knygų vertės. Tai nulemia liaudis.“ Palaipsniui „Indeksas“ nebeteko reikšmės ir 1917 metais Indekso kongregacija, kuri juo rūpinosi, buvo panaikinta. Nuo 1966 metų „Indekse“ išdėstyti „bažnyčios įstatymai bei pasmerkimai nebeturi galios“.

Biblija paprastų žmonių kalba

„Indekso“ istorija liudija, kad iš visų „pavojingų knygų“ viena bažnyčios vyresnybę gąsdino labiausiai. Tai Biblija paprastų žmonių kalba. Pasak eksperto Chesaus Martineso de Buchandos, XVI amžiuje į „Indeksus“ buvo įtraukta „maždaug 210 visos Biblijos arba Naujojo Testamento leidimų“. Tuo laiku italai garsėjo kaip entuziastingi Biblijos skaitytojai. Bet „Indeksas“, griežtai draudžiantis skaityti Šventraštį vietine kalba, visiškai atitolino šią tautą nuo Dievo Žodžio. „Uždrausta ir atimta nuo italų kaip erezijų šaltinis, Biblija galiausiai buvo supainiota su eretikų raštais, — sako Franjito ir priduria: — išgelbėjimas pietų Europos katalikams buvo siūlomas per katekizmą“, o „religiniu požiūriu nesubrendę žmonės labiau mėgstami už brandžius“.

Tik 1757 metais popiežius Benediktas XIV leido skaityti ‘Šventojo Sosto patvirtintus Biblijos vertimus vietine kalba’. Taigi pagaliau buvo galima parengti naują itališką vertimą, pagrįstą lotyniškąja Vulgata. Iš tiesų Italijos katalikams teko laukti iki pat 1958 metų, kol buvo išleista visa Biblija, versta iš originalo kalbų.

Šiandien, Franjito žodžiais, ypač nekatalikai uoliai „platina Raštus visur, kur tik įmanoma“. Aktyviausi, be abejonės, yra Jehovos liudytojai, paskleidę per keturis milijonus „Šventojo Rašto Naujojo pasaulio vertimo“ egzempliorių po visą Italiją. Taip jie padėjo uždegti meilę Dievo Žodžiui šimtų tūkstančių žmonių širdyse. (Psalmyno 119:97) Skatiname ir jus geriau pažinti šią nepaprastą knygą.

[Iliustracija 20, 21 puslapiuose]

„Draudžiamųjų knygų sąrašo“ puslapiai

[Šaltinio nuoroda]

Su concessione del Ministero per i Beni e le Attività Culturali

[Iliustracija 22 puslapyje]

XVI amžiaus itališka Biblija, uždrausta bažnyčios

[Iliustracija 22 puslapyje]

„Naujojo pasaulio vertimas“ sužadino daugeliui žmonių meilę Dievo Žodžiui