Jei artimieji nėra tavo bendratikiai
Biblijos požiūris
Jei artimieji nėra tavo bendratikiai
APYTIKRIAIS skaičiavimais, pasaulyje yra per 10000 religijų bei sektų. Vienoje šalyje maždaug 16 procentų suaugusiųjų yra pakeitę religiją. Todėl nenuostabu, kad dėl tikėjimo pasitaiko nesutarimų tarp giminaičių bei draugų. Kartais net atsiranda įtampa. Taigi kyla klausimas, kaip krikščionys turi elgtis su artimaisiais, jei šie nėra jų bendratikiai.
Ypatingi santykiai
Pavyzdžiui, apsvarstykime, ką Biblija sako apie ypatingus tėvų ir vaikų santykius. Priesakas „gerbk savo tėvą ir motiną“, užrašytas Išėjimo 20:12, taikytinas ne tik tam tikru gyvenimo tarpsniu. Iš Jėzaus minčių apie šį įsakymą, išdėstytų Mato 15:4-6, akivaizdu, jog jis kalbėjo apie pagarbą, kurią savo tėvams turi rodyti suaugusieji.
Biblinė Patarlių knyga perspėja dėl nepagarbos tėvams. Patarlių 23:22 patariama ‘neniekinti motinos, kai ji pasens’. O Patarlių 19:26 aiškiai sakoma: „Kas blogai elgiasi su savo tėvu ar išvaro savo motiną, tas gėdingas ir negarbę užtraukiantis vaikas.“
Iš Šventojo Rašto matome, jog tėvų apleisti nevalia. Tai, kad jie nepriima mūsų religinių įsitikinimų, nereiškia, jog su jais galima nepalaikyti ryšių. Šie principai taikytini ir santykiuose su kitais giminaičiais, su kuriais sieja kraujo ryšiai, bei sutuoktiniu. Aišku, juk krikščionys tiek moraliai, tiek Rašto požiūriu įpareigoti mylėti savo artimuosius.
Būtinas supratingumas
Žinoma, Biblija perspėja dėl blogų draugijų, o blogą įtaką gali daryti ir artimiausi giminaičiai. (1 Korintiečiams 15:33) Daugybė senovės ištikimų Dievo tarnų palaikė teisumą, nors jų nuomonė nesutapo su tėvų. Taip, matyt, elgėsi Koracho sūnūs. (Skaičių 16:32, 33; 26:10, 11, Brb) Tikriesiems krikščionims nedera kompromituoti savo tikėjimo, kad įtiktų kitiems, netgi ir giminaičiams. (Apaštalų darbų 5:29)
Kartais krikščionies tėvai arba kiti artimieji įnirtingai kovoja prieš jo įsitikinimus. Kai kurie net gali tapti tikrosios krikščionybės priešais. Tokiais atvejais krikščionys stengiasi išsaugoti savo dvasingumą. Jėzus ne be reikalo pasakė: „Žmogaus namiškiai taps jam priešais. Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane, nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane, nevertas manęs.“ (Mato 10:36, 37)
Tačiau dažniausiai krikščionys iš savo artimųjų didelio priešiškumo nepatiria. Jų giminaičiai tik nesutinka su tokia Biblijos mokymų samprata. Šventasis Raštas skatina Kristaus sekėjus elgtis su netikinčiaisiais romiai ir pagarbiai. (2 Timotiejui 2:25; 1 Petro 3:15, Brb) Biblija tinkamai pamoko: „Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai.“ (2 Timotiejui 2:24) Apaštalas Paulius patarė krikščionims ‘nieko neįžeidinėti, nesikivirčyti, būti romiems, visiems žmonėms rodyti meilumą’. (Titui 3:2)
Bendrauk ir rodyk meilę
1 Petro 2:12 krikščionis ragina: „Jūsų elgesys tarp pagonių [netikinčiųjų] tebūna pavyzdingas, kad... pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną.“ Dažnai artimieji, nepritariantys mūsų įsitikinimams, vėliau pamato, kaip taikydami Biblijos principus tampame kitokie. Prisimink, jog daugelis tų, kurie buvo abejingi ar net priešinosi Biblijos tiesai, pakeitė savo mąstyseną. Galbūt prireikė ne vienerių metų, kad, atidžiai stebėdami sutuoktinio arba vaiko elgseną, suvoktų jos pasikeitimo priežastį. Jei žmonės nepriima Biblijos tiesų, tegul taip neatsitinka dėl to, kad jų artimasis, krikščionis, nebendravo su jais.
Žinoma, aplinkybės skiriasi. Kai kurie krikščionys gyvena toli nuo tėvų. Galbūt nėra sąlygų juos lankyti taip dažnai, kaip norėtų. Tačiau apie savo meilę artimiesiems patikinsime laiškais, telefono skambučiais ar kaip kitaip nuolat palaikydami ryšius. Daugybė tų, kurie nėra tikrieji krikščionys, myli savo tėvus bei kitus giminaičius ir nuolat bendrauja su jais, nepaisydami jų religinių įsitikinimų. Ar tai juo labiau nederėtų krikščionims liudytojams?
[Iliustracija 26 puslapyje]
Bendraudami su artimaisiais patikinsite, kad juos mylite