Kaip taikytis su išsėtine skleroze

EIVĖ pati viena automobiliu važiavo namo. Nei iš šio, nei iš to lyg koks rūkas aptraukė akis. Ji tuoj sustojo. Po kelių minučių vėl gerai matė ir leidosi į kelią. Pagalvojo, kad taip darosi nuo pervargimo. Po ketverių metų per atostogas Eivė atsibudo vidury nakties. Galva plyšte plyšo. Tąsyk ją išvežė į ligoninę. Gydytojas davė skausmą malšinančių vaistų ir pasiliko stebėti, nes įtarė aneurizmą.

Rytojaus dieną galvos nebeskaudėjo. Tik Eivė jautėsi labai silpna, vos nulaikė stiklinę vandens. Dilgčiojo ir degė dešinys šonas. Sunerimę juodu su vyru nutraukė atostogas ir grįžo namo. Kitą rytą per pusryčius Eivė nebenuvaldė šakutės ir visas dešinys šonas buvo lyg aptirpęs. Ligoninėje įvairiais tyrimais nustatė, kad tai ne insultas. Medikai nežinojo, kas buvo nutikę prieš ketverius metus, ir tikros diagnozės nenustatė. Po kelių mėnesių Eivės dešinys šonas atsigavo. Ji nusprendė, jog čia kažkoks keistas virusas.

Dar po ketverių metų vieną penktadienio rytą Eivė atsibudusi nebeprimatė kaire akimi. Gydytojas pasakė, kad tai nuo streso. Bet iki sekmadienio ta akimi ji visai apako. Persigandusi ir apsiašarojusi paskambino kitai gydytojai, o ši tuojau pasiuntė išsitirti. Steroidų terapija regėjimą bent iš dalies grąžino. Atlikus daugiau tyrimų, Eivei buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė (IS).

Išsėtinė sklerozė — kas tai?

Išsėtinė sklerozė — centrinės nervų sistemos (CNS), galvos ir stuburo smegenų, lėtinė uždegiminė liga, daugelio specialistų priskiriama prie autoimuninių. Šiuo terminu vadinamos tokios ligos, kai išėjusi iš rikiuotės imuninė sistema ima atakuoti tam tikrus organizmo audinius. Kas sukelia IS, nežinia. Viena prielaida — kad viskas prasideda nuo virusinės infekcijos. Galiausiai tam tikri imuninės sistemos agentai ima ardyti CNS nervinių  skaidulų mielininį dangalą, svarbią riebalinę medžiagą, ir palieka randelius, arba plokšteles. Ne veltui liga vadinama „išsėtine skleroze“, nes ant nervinių skaidulų tikrai išsisėja sukietėjimai.

Mielininis dangalas kaip izoliacinė medžiaga saugo tam tikras nervines skaidulas. Jam suirus elektros impulsai visai nebepraeina arba atsiranda trumpasis jungimas su gretimais nervais ir impulsai „paklysta“. O kadangi pažeidžiama bet kuri CNS vieta, kiekvienam pacientui pasireiškia vis kitokie simptomai. Kartais ir tą patį asmenį ištinka skirtingi ligos priepuoliai, nelygu, kur CNS pažeista. Dažni požymiai — nuovargis, silpnumas, galūnių tirpulys, regos pablogėjimas, dilgčiojimas, peršulys, šlapimo pūslės ir vidurių sutrikimai, neatidumas, nenuovoka. Gerai nors tiek, kad daugeliui susirgusiųjų „sunki negalė neišsivysto“, — teigia Jungtinių Valstijų nacionalinė išsėtinės sklerozės draugija. (Žiūrėkite rėmelį „Keturi pagrindiniai IS tipai“.)

Kaip ir Eivės atveju, iš pradžių ligą sunku atpažinti, nes pasireiškia daugeliui negalavimų būdingi simptomai. Tiksliau diagnozuojama tik pastebėjus, kad ligos epizodai kartojasi. (Žiūrėkite rėmelį „Įprastiniai IS tyrimai“.)

Visame pasaulyje IS serga apie 2,5 milijono žmonių. Lietuvoje, preliminariais duomenimis, — daugiau kaip 2000, Kanadoje — 50000, Jungtinėse Valstijose — 350000, ir ten kas savaitę liga nustatoma dviem šimtams pacientų. „Neskaitant traumų, [IS yra] dažniausia jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių neurologinės negalės priežastis“, — teigiama viename medicinos žinyne. Moterų serga beveik du kartus daugiau negu vyrų. Simptomai paprastai ima reikštis ne jaunesniems kaip 20 ir ne vyresniems kaip 50 metų asmenims.

Kaip IS gydoma

Kadangi IS tebėra neišgydoma, medikai tik stengiasi sustabdyti ar sulėtinti ligos progresavimą ir ją sušvelninti. Tam skiriami vaistai — bent dviejų rūšių interferonas (natūralus imuninių ląstelių gaminamas baltymas) ir glatiramero acetatas.

 Kai kuriems pacientams prirašoma kortikosteroidų. Jie slopina uždegimą, padeda greičiau atsigauti po ligos paūmėjimo. Vis dėlto „ilgai vartoti kortikosteroidų nepatartina; jie gali sukelti daug komplikacijų: osteoporozę, opas, diabetą“, — rašoma medicinos leidinyje The Merck Manual. O ligos eigai steroidų terapija didelės įtakos neturi. Tad jei paūmėjimas ne itin smarkus, gydytojai šių vaistų neskiria. *

Mokslininkai dabar ieško radikalių sprendimų, aiškinasi, kaip atkurti suirusį mielininį dangalą. Laboratoriniai bandymai jau padėjo atpažinti tam tikras motinines ląsteles, iš kurių gali išaugti brandžios mieliną gaminančios ląstelės. Jei šį procesą pavyktų sužadinti, organizmas pats atitaisytų pažeistus nervus.

Kaip su IS taikytis

Daugiau kaip pusė sergančiųjų IS sako, jog sunkiausia pakelti nuovargį. Jis išryškina simptomus ir daro žmogų nedarbingą. Tada rodosi, jog prieš ligą esi bejėgis. Jeigu kas po pietų jaučiasi nuvargęs, tam geriausia darbus atlikti iš ryto ir paskui eiti pogulio. Štai mūsų minėtoji Eivė kasdien po pietų valandą pasiilsi ir šitaip įstengia tarnauti visalaike evangelizuotoja.

Leidinyje Harrison’s Principles of Internal Medicine pabrėžiama, kad sergantiems IS apskritai svarbu žiūrėti sveikatos — „vengti streso, tinkamai maitintis, staigiai nemesti svorio, pakankamai ilsėtis“. Dauguma mokslininkų tvirtina, jog nuo streso liga paūmėja, tad įtampos vertėtų pasisaugoti.

Vis dėlto sergantieji IS turi gyventi kuo normalesnį, aktyvesnį gyvenimą, tik nepersidirbti, nepervargti, vengti pernelyg didelio karščio ir šalčio. Neprošal pasportuoti. Knygoje The Merck Manual  rašoma: „Reguliariai mankštintis (minti dviratį-treniruoklį, bėgioti, plaukioti, daryti tempimo pratimus) rekomenduojama netgi sergantiems sunkesne ligos forma, nes tai gerina širdies bei raumenų būklę, mažina spazmus, palankiai veikia sąmonę.“

„Reikia perprasti savo organizmą, — sako Eivė. — Jeigu jaučiuosi neįprastai išvargusi arba dilgčioja ir tirpsta galūnės, žinau, kad vieną dvi dienas turiu atsikvėpti. Taip su liga ir taikausi.“

Sergantiems IS, be to, dažniau užeina depresija, nors ją galbūt sukelia ne pati liga. IS diagnozė iš pradžių sukrečia, paskui užplūsta permainingi jausmai: žmogus pats sau nepripažįsta sergąs, pyksta, liūdi, nuleidžia rankas. Tai normalu ir tokios nuotaikos paprastai atslūgsta, užleidžia vietą šviesesnėms mintims.

Aišku, nei draugai, nei šeimos nariai šaltai reaguoti negali. Išgirdę diagnozę jie irgi nusimena. Bet tegul daugiau sužino apie ligą. Tada labiau sugebės ir ligoniui padėti. Įsidėmėtina, kad gyvenimo trukmė nuo IS mažai tepriklauso, ši liga neužkrečiama ir tiesiogiai nepaveldima. Turimomis žiniomis, genetiškai gal tik toks polinkis persiduoda.

Daugelis sergančiųjų IS gyvena visavertį, laimingą gyvenimą. Eivė jėgų semiasi ir iš savo bendrystės su Dievu, guodžiasi šviesios ateities viltimi iš Šventojo Rašto. Taip, ji labai laukia, kada žemę valdys Dievo Karalystė ir niekas nebesakys „aš ligotas“. (Izaijo 33:24; Apreiškimo 21:3, 4) Jeigu kenčiate nuo IS ar kokios kitos sunkios ligos, tegul ir jums jėgų bei tvirtybės šiuose išmėginimuose teikia „Raštų paguoda“. (Romiečiams 15:4)

[Išnaša]

[Rėmelis 12 puslapyje]

Keturi pagrindiniai IS tipai

Recidyvuojanti-remituojanti. Tai dažniausias ligos tipas. Kai simptomai neseniai atsiradę, 70—80 nuošimčių pacientų skundžiasi būtent tokia eiga. Tarpais užeina aiškūs paūmėjimai, o per atoslūgius, arba remisijas, simptomai visai pranyksta ar bent gerokai sušvelnėja. Tada nebūna jokių požymių, kad liga progresuotų.

Antrinė progresuojanti. Apie 70 nuošimčių pacientų, kuriems pradžioje pasireiškia recidyvuojanti-remituojanti ligos forma, vėliau kenčia nuo antrinės progresuojančios. Kartais ir jiems būna paūmėjimų, bet apskritai organizmo neurologinės funkcijos nyksta tolydžio, pamažu.

Progresuojanti-recidyvuojanti. Šia ligos forma serga apie 10 nuošimčių pacientų ir jiems sveikata nuo pat pradžių blogėja. Užeina smarkių paūmėjimų, po kurių kartais pagerėja, o kartais — ne. Priešingai negu recidyvuojanti-remituojanti, progresuoja ir tarp paūmėjimų.

Pirminė progresuojanti. Šia IS forma serga 10—15 nuošimčių pacientų. Nuo pradžių liga kone be perstojo progresuoja. Akivaizdžių paūmėjimų ar pagerėjimų nebūna. Vis dėlto ilgainiui procesas gali sulėtėti ar vėl paspartėti, kartais sveikata kuriam laikui nežymiai pasitaiso. Šitokia ligos eiga būdingiausia asmenims, kurie suserga vyresni kaip 40 metų.

[Šaltinių nuorodos]

Šaltiniai: JAV nacionalinė išsėtinės sklerozės draugija ir knyga Multiple Sclerosis in Clinical Practice. Abu šaltiniai procentus nurodo kiek skirtingai.

[Rėmelis 13 puslapyje]

Įprastiniai IS tyrimai

Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) — vienas geriausių šiuolaikinių metodų kokybiškoms smegenų audinio nuotraukoms daryti. Gautas atvaizdas rodo, ar nėra išsėtinei sklerozei būdingų pakitimų. O jei pacientas serga IS, MRT tyrimu bent jau galima įsitikinti, kad tai ne kokia kita liga.

Smegenų skysčio tyrimas. Mėginys imamas iš stuburo kanalo. Žiūrima, ar nepadidėjęs tam tikrų imuninės sistemos medžiagų kiekis, ar nesama yrančio mielino pėdsakų.

Sukeltieji potencialai. Kompiuterine įranga išmatuojama, vidutiniškai per kiek laiko nueina nerviniai impulsai. 80—90 procentų sergančiųjų IS organizmo reakcija sutrikusi.

[Rėmelis/iliustracijos 14 puslapyje]

Kaip nepalūžti

Parama. Artimas bendravimas su užjaučiančiais, pasiruošusiais padėti giminaičiais ir draugais kelia dvasią. Tad kai reikia, ieškok pagalbos, neužsisklęsk.

Atviras pokalbis. Jei išsipasakoji apie savo ligą ir sunkumus, kiti tave geriau supranta ir tau pačiam našta palengvėja. O jeigu esi užsidaręs, kyla nesusipratimų, atsiranda nusivylimas, pasijunti vienišas.

Dvasingumas. Esama vis daugiau įrodymų, kad dvasingumas naudingas sveikatai ir kad apskritai išryškina gerąsias savybes. Dvasingas žmogus optimistiškai žvelgia į ateitį. Net ir Jėzus sakė: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“ (Mato 4:4)

Humoro jausmas. Nors sirgti IS nelinksma, juokas gydo ir gaivina.

[Šaltinio nuoroda]

Pagal knygą Multiple Sclerosis in Clinical Practice.

[Iliustracija 11 puslapyje]

IS serga dvigubai daugiau moterų negu vyrų

[Iliustracija 13 puslapyje]

Visapusiškai naudinga reguliari mankšta