Rašo mūsų skaitytojai

Drėgnieji miškai. Susidomėjęs perskaičiau straipsnių seriją „Kas išgelbės drėgnuosius miškus?“ (2003 m. birželio 22 d.) Nesistebiu, kad rašote apie esančius Pietų Amerikoje. Kadangi Afrikos bei Azijos drėgnųjų miškų būklė kur kas prastesnė, reikėtų pasirūpinti bent Pietų Amerikos. Nekantriai laukiu meto, kai Dievas įsikiš ir nebeleis jų niokoti. Tuomet jo kūriniai atgaus turėtą šlovę.

G. R., Šveicarija

Nuoširdžiai dėkoju už šiuos straipsnius. Gamtosauga domiuosi senokai. Pastebiu, kad dabar atidžiau žiūriu, ką perku ir išmetu. Širdį suskausta pagalvojus apie žmogaus godumo nuniokotą augaliją, kitur perkeltus arba nudobtus gyvūnus. Tačiau žinodama, jog Kūrėjas mato, kas dedasi, ir netrukus imsis veiksmų, jaučiuosi rami bei kupina vilties. Ačiū už tokius puikius rašinius.

V. T., Kanada

Myliu gamtą, todėl man seniai rūpi, kas darosi su drėgnaisiais miškais. Džiaugiuosi, kad Jehovos liudytojai rūpinasi Dievo kūriniais. Guodžia tai, jog vieną dieną miškams nebegrės joks pavojus.

T. H., Jungtinės Valstijos

Nelaimė. Dėkoju už straipsnį „Kaip ištverti užgriuvus nelaimei?“ iš rubrikos „Jaunimas klausia“ (2003 m. birželio 22 d.). Perskaičiusi straipsnį supratau, kad Jehova man parodė, kaip išspręsti ilgus metus kamavusią problemą. Kadangi esu Jehovos liudytoja, žinau, jog šios „paskutinės dienos“ yra „sunkūs laikai“. (2 Timotiejui 3:1) Vis dėlto kiekvieną sykį per televiziją išgirdusi baisią naujieną netekdavau pusiausvyros. Apimdavo tokia baimė, jog nebegalėdavau nieko daryti ir kartais, užuot ėjusi į tarnybą, likdavau namuose. Nerimavau dėl ateities — kas gali ir ko negali įvykti. Bet straipsnis priminė, kaip svarbu laikytis dvasinės veiklos įpročių, išlieti širdį Jehovai ir visiškai juo pasitikėti. Nuoširdžiausiai dėkoju už jūsų leidinius.

E. K., Japonija

2003-iųjų sausį ligoninėje mirė senelis. Pirmą kartą mano akyse numirė artimas giminaitis. Šiame straipsnyje radau atsakymus į savo klausimus. Ypač sujaudino informacija po paantrašte „Kodėl nelaimės atsitinka“. Dabar suprantu, jog mano šeimą nelaimė ištiko atsitiktinai. Tai nereiškia, kad Jehova mus paliko. It akmuo slėgusi baimė dingo.

M. O., Japonija

Dvasinis troškulys. Iki ašarų sujaudino gyvenimo istorija „Numalšinau savo dvasinį troškulį“ (2003 m. birželio 22 d.). Užaugau katalikų šeimoje ir aštuonerius metus lankiau katalikišką mokyklą. Nors mokykloje bei per mišias niekada neskaitėme iš Biblijos, visuomet ją gerbiau ir skaičiau kiekvieną vakarą. Kaip ir Lučija Musanet, troškau pritaikyti, ką išmokau, bet nežinojau kaip. Pradėjusi Šventąjį Raštą studijuoti su Jehovos liudytojais, patenkinau dvasinius poreikius. Iš visos širdies dėkoju už tokius jaudinančius pasakojimus!

K. F., Jungtinės Valstijos