Darbštūs kaip Krainos bitės

Iš Atsibuskite! bendradarbio Slovėnijoje

NUO seno minimas bičių darbštumas. Tačiau vienos rūšies bitės — Krainos * — tuo atžvilgiu nepralenkiamos. Pavadinimas kilęs iš vietovardžio Kraina — tai sritis dabartinėje vakarų Slovėnijoje. Iš pradžių jų būta tik Balkanų pusiasalyje ir į šiaurę nuo jo iki Karpatų kalnų. Tačiau dabar garsas apie šias bites, o ir jos pačios, pasklido po visą pasaulį.

Kodėl Krainos bitės taip pamėgtos? Jos ne tik prineša daug geros kokybės medaus, yra atsparios ligoms bei šaltam orui, bet ir ramios, neagresyvios. Nors dažnai spiečia (dėl to sunkiau užsiimti stambaus masto bitininkyste), veisiant atrankiniu būdu šis polinkis prislopinamas. Bet kodėl laikomos darbštesnėmis už kitas? Viena priežastis — iš avilio rytą išskrenda labai anksti. Todėl daugiau laiko praleidžia rinkdamos nektarą ir nuskrenda toliau nuo avilio.

„Bitininkų tauta“

Slovėnijos bitininkystės istorija sena ir įdomi. Šios šalies biologas Janezas Gregoris tėvynainius netgi pavadino „bitininkų tauta“. Ir iš tikrųjų slovėnai jau nuo aštunto m. e. amžiaus žinomi kaip prityrę bitininkai. Nuo tada iki XIX šimtmečio aviliai būdavo daromi iš tuščiavidurio medžio kamieno. Kai kuriuose Slovėnijos regionuose juos vadino korita — geldomis. Tačiau maždaug XV amžiuje, atsiradus lentpjūvėms, senuosius rąstinius avilius  pradėta keisti sukaltais iš lentų. Dėl pailgos formos juos šmaikščiai praminė truge — karstais.

Kadangi medaus bei vaško paklausa buvo didžiulė, ekonominiu požiūriu bitininkystė tapo tokia svarbi, jog patraukė net šalies valdovų dėmesį. Išimtines teises ja verstis šie suteikdavo privilegijuotiems asmenims. Toks aukšto rango pareigūnų susidomėjimas suprantamas, nes iš vaško gamindavo žvakes, ypač reikalingas bažnyčiose bei vienuolynuose, o medus anksčiau buvo vienintelė saldinamoji medžiaga. XVI amžiuje, ūkiuose pradėjus auginti grikius, rudenį bitės turėdavo naują maisto šaltinį, todėl prinešdavo dar daugiau medaus. Netrukus medų bei vašką imta dideliais kiekiais eksportuoti. XVII amžiaus Krainos mokslininkas Valvazoras rašė, jog to šimtmečio viduryje iš Krainos vien į Zalcburgą (Austrija) kasmet būdavo išvežama „daug tūkstančių centnerių medaus“. *

Krainos bitės paplinta

Metams bėgant Kraina įnešė didelį indėlį į bitininkystės mokslą bei meną. Dar 1770-aisiais Austrijos imperatorė Marija Teresė į neseniai Vienoje įkurtą bitininkystės mokyklą pirmuoju bitininkystės mokytoju paskyrė iš Aukštutinės Krainos kilusį Antoną Janšą. XIX amžiaus pabaigoje tyrinėtojai įsitikino, jog atsparios Krainos bitės atitinka daugelio regionų bitininkų poreikius. Maždaug tada jos pradėtos vadinti karnikos bitėmis ir ėmė plisti po visą pasaulį. XX amžiaus pradžioje jau buvo eksportuojamos „traukinio vagonais, pilnais avilių“, kurių kiekviename — po karnikos bičių šeimą.

Tuo pačiu laikotarpiu įprastinius lentų avilius pradėta vadinti kranjič. Jie ypač įdomūs dėl unikalių piešinių. (24 puslapyje skaitykite rėmelį „Piešiniai ant avilių“.) Mūsų dienomis Slovėnijoje daugiau kaip 7000 bitininkų laiko per 160000 avilių bičių. Radovljicos mieste netgi įsteigtas specialus muziejus, skirtas šios šakos istorijai Slovėnijoje.

Populiarus simbolis

Slovėnai nuo seno bites laikė darbštumo ir gyvenimiškos išminties simboliu. Dabartinės Slovėnijos teritorijoje 1693-iaisiais įsikūrusi pirmoji mokslinė draugija pasivadino Darbštuolių draugija, o savo ženklu pasirinko bitę. Net jos nariai vadinosi apes (lotynų kalba „bitės“). Slovėnams bitė taip pat yra taupumo įsikūnijimas, todėl jos atvaizdas dažnas finansų pasaulyje — jis puošia banko knygučių viršelius, yra iškaltas ant kai kurių monetų atvirkščiosios pusės.

Slovėnai ir patys prilyginami bitėms, nes yra pelnę darbščios tautos vardą. Vienas slovėnų posakis byloja: „Stebėk bites ir sek jų pavyzdžiu.“ Todėl išvydę šias darbštuoles arba ragaudami medų — saldų jų triūso vaisių — galbūt prisiminsite ir uoliai plušančias karnikos bites.

[Išnašos]

 [Rėmelis/iliustracijos 24 puslapyje]

Piešiniai ant avilių

Slovėnų bitynuose aviliai būna sublokuoti. Jie primena didelę stačiakampę komodą su šiek tiek kyšančiais stalčiais. Nuo XVIII šimtmečio pradžios iki pat XX amžiaus klestėjo savitas menas — piešimas aliejiniais dažais ant avilių priekinių sienelių. Išlikusieji kokie 3000 šios unikalios kūrybos pavyzdžių — tik maža dalis per tiek metų padarytų ir išdekoruotų avilių.

Piešiniai daugiausiai religinio pobūdžio, vaizduojantys „šventuosius“ ar biblinius siužetus. Bet pasitaiko ir kitokių personažų — gyvūnų, įvairių amatininkų, taip pat gausu fantastinių bei humoristinių vaizdelių. Kai kurie atspindi šeimyninius santykius. Pavyzdžiui, viename du demonai tekėlu galanda mėgstančios apkalbinėti moters liežuvį, kitame žmona tempia vyrą iš smuklės namo.

Piešiniai ant avilių vertinami kaip „slovėnų kultūros paveldo perlai“, „primityvi liaudies išminties enciklopedija“ ir „galbūt pats autentiškiausias slovėnų menas“. Bet jie turėjo ir praktinę paskirtį. Kadangi vienoje vietoje stovėdavo daugybė avilių, bitė galėjo padaryti lemtingą klaidą — įskristi į svetimą. Tokia įsibrovėlė būtų tuoj pat nugalabyta. Bitininkai tikėjo, kad tie spalvingi piešiniai, kiekvienas vis kitoks, bitėms padėdavo atpažinti savo namus.

[Iliustracijos]

„Adomas ir Ieva“

„Juozapas parduodamas į Egiptą“

„Jėzus atjoja į Jeruzalę“

Tipiškas slovėnų bitynas su tradiciškai išpieštomis lentelėmis

[Šaltinio nuoroda]

Visos bityno nuotraukos: Z dovoljenjem upravitelja rojstne hiše pisatelja Josipa Jurčiča

[Žemėlapis 21 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

AUSTRIJA

ITALIJA

SLOVĖNIJA

Kraina

KROATIJA

ADRIJOS JŪRA

[Šaltinio nuoroda]

Žemėlapis: Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracija 22 puslapyje]

Slovėnų moneta su garsiosios karnikos bitės atvaizdu

 [Iliustracija 23 puslapyje]

Karnikos bitės žinomos kaip ramios, neagresyvios

[Iliustracija 23 puslapyje]

Lervos

[Iliustracija 23 puslapyje]

Bičių motinėlė apsupta jaunų bičių darbininkių

[Šaltinio nuoroda]

Nuotrauka: Janez Gregori