Gyvenimas po cirko kupolu

PAPASAKOJO DŽONAS SMOLIS

„Ponios ir ponai bei visi vaikai! Sveiki atvykę į nuostabiausią pasaulyje šou!“ Žiūrovams šie konferansjė žodžiai reikšdavo, kad tuoj prasidės kvapą gniaužiantis vaidinimas — arenoje pasirodys gyvūnai, klounai ir akrobatai. O mano šeimai tai tiesiog primindavo, jog metas į darbą. Mes buvome Ringling Brothers, Barnum & Bailey cirko artistai.

GIMIAU 1951 metais, galima sakyti, „su pjuvenomis batuose“ (didelės cirko palapinės būdavo statomos ant paskleistų pjuvenų), nes vos pradėję vaikščioti mudu su broliu jau buvome gana aktyvūs cirko gyvenimo dalyviai.

Tėvai, Haris ir Beatričė, įsidarbino Klaido Bičio cirke dar iki man gimstant. Mama buvo dainininkė. Apsitaisiusi tradiciniais meksikiečių drabužiais, dainuodavo ispaniškai. Tėvas Pirmojo pasaulinio karo metais grojo kompozitoriaus Džono Filipo Suzos vadovaujamame orkestre. Šeštajame dešimtmetyje groti tūba jį pasamdė žymusis Ringling Brothers orkestras — galbūt dėl tėvo patirties dirbant su Suza.

Mūsų šeimai teko padirbėti įvairiuose cirkuose, baigiant Al G. Kelly & Miller Brothers Circus kolektyvu. Ši Jungtinėse Valstijose gerai žinoma trupė turėjo tris dideles palapines. Vienoje buvo žvėrynas: liūtai, tigrai, drambliai, hienos ir kiti egzotiški gyvūnai.

Antroji palapinė buvo skirta vadinamajai intermedijai: pasirodydavo kardo rijikas, pusiau vyras pusiau moteris, liliputai, gigantas bei kiti neįprastos išvaizdos artistai. Mums, vaikams, gyvenimas su tokiais žmonėmis buvo svarbi pamoka. Kiti šiuos cirkininkus negražiai pravardžiuodavo, bet mums jie buvo kaip šeimos nariai. Visą sezoną drauge dirbdavome, valgydavome ir gyvendavome.

Trečiojoje, pagrindinėje palapinėje buvo trys maniežai. Visuose tuo pat metu atlikinėdavo įvairius numerius. Pavojingiausius ir įdomiausius triukus paprastai rodydavo centriniame manieže.

Cirko kasdienybė

Mudu su broliu dar maži tapome akrobatais. Taip pat dalyvaudavome Laukinių Vakarų šou, kuriame persirengdavome indėniukais. Kartu vaidindavusi čoktavų genties šeima išmokė mus indėniškų šokių.

 Cirke gyvenimas prasidėdavo dažniausiai nuo šešių ryto — kibdavome kraustytis į kitą miestą. Visi bendromis jėgomis ardydavome, veždavome ir vėl montuodavome palapines. Pavyzdžiui, mano tėvas buvo ne tik muzikantas, bet ir didelio sunkvežimio vairuotojas — vežiojo septynis dramblius. Kartais jis pasiimdavo ir mamą bei mus su broliu.

Beveik kasdien vykdavome vis į naują vietą ir surengdavome po du vaidinimus. O sekmadieniais būdavo tik vienas dieninis pasirodymas, todėl vakare galėdavome ilsėtis su šeima. Tėtis visada dovanodavo mums kokią nors pramogą: skanaudavome pieno kokteilius mieste arba iš automobilio žiūrėdavome filmą įvažiuojamajame kino teatre.

Montuojant cirką tekdavo iš peties paplušėti. Padėdavo netgi drambliai. Kaip? Juos pakinkydavo traukti didžiuosius trijų palapinių stulpus. Vieną galą įtaikydavo į palapinės žiedą, ir tada dramblys tempdamas stulpą pastatydavo vertikaliai. Viską sumontavę ir įjungę elektros generatorius, imdavome ruoštis popietės vaidinimui.

Mokausi triukų

Per pertraukas tarp popietės ir vakaro vaidinimų daugelis cirko vaikų mokydavosi verstis salto, vaikščioti lynu, žongliruoti, suptis ant trapecijos. Mus treniruodavo šių menų veteranai, kurių daugelis buvo jau kelintos cirko artistų kartos atstovai. Atsimenu vieną italą, kuris išmokė mane atlikti pirmąjį salto. Ėmiau bandyti jau būdamas ketverių. Iš pradžių jis sujuosdavo mane saugos diržu, vėliau tik prilaikydavo rankomis bėgdamas greta. Galiausiai visai paleido, ir aš apsiverčiau salto niekieno nepadedamas.

Patyriau tik vieną nelaimingą atsitikimą. Tai įvyko per trupės eitynes aplink didžiosios palapinės areną. Mudu su broliu žygiavome paskui klouną su dviem beždžionėmis, o už mūsų — dramblių būrys. Mojuodamas rankomis, matyt, išgąsdinau beždžionę, ir ji perkando man kairiąją plaštaką. Laimei, išvengiau infekcijos, bet randas iki šiol primena, kad su laukiniais gyvūnais reikia visada elgtis atsargiai — net jei šie prijaukinti ir atrodo labai mieli.

Vertingos gyvenimo pamokos

Darbas cirke netrukdė mūsų šeimos reikalams. Tėvai visada rasdavo laiko pamokyti mus gerų principų ir dorovės. Iki šiol pamenu, kaip tėvas pasisodino mane ant kelių ir aiškino, kodėl nedera priešiškai žiūrėti į kitos rasės ar kilmės žmones. Tai buvo vertinga pamoka, nes gyvenau ne tik  su kitokios išvaizdos, bet ir kitų tautybių žmonėmis.

Mama irgi davė mums daug gero. Kartais didžioji palapinė būdavo sausakimša žiūrovų, o kartais apytuštė. Mama sakydavo: „Jūs vaidinate žmonių malonumui (ir ji paplodavo rankomis), o ne dėl pinigų. Ar žiūrovų susirenka šimtai, ar vos keletas, visada stenkitės kuo nuoširdžiausiai.“ Šis pamokymas man labai įstrigo. Taip mama primindavo, kad mums turi visada rūpėti žiūrovai — nesvarbu, kiek jų ateis.

Mudu su broliu ne tik vaidindavome, bet ir padėdavome sutvarkyti didžiąją palapinę — turėdavome surinkti šiukšles. Ši pamoka irgi nenuėjo veltui.

Cirko gastrolės trukdavo nuo balandžio iki rugsėjo, todėl mes negalėdavome lankyti mokyklos visus mokslo metus kaip kiti vaikai. Žiemodavome Hugo mieste, Oklahomos valstijoje. Tuo laikotarpiu apie penkis mėnesius eidavome į mokyklą. Čia žiemą leisdavo ir kitos trupės, taigi „cirko vaikų“ susidarydavo didelis būrys. Miesto mokyklų sistema prisitaikė prie šių ypatingų sąlygų.

Diena, kai viskas pasikeitė

1960 metų rugsėjo 16-ąją tėvas atsikėlė apie penktą valandą ir ėmė ruoštis kelionei. Tą rytą mama nusprendė nevažiuoti su juo dramblių sunkvežimyje, o keliauti mums skirtu cirko automobiliu.

Atvykę į naują vietą, dviese su broliu ėmėme apžiūrinėti aplinką. Ir staiga išgirdome šauksmą: „Baisi avarija! Nebėra Smolio ir konferansjė!“ Pirmiausia šovė mintis, kad taip negali būti, kad čia kažkokia klaida. Paskui sužinojau, kad mama jau išvykusi į avarijos vietą. Tėtis važiavo kalnų greitkeliu Kalifornijoje netoli Pleiservilio, ir, matyt, sugedo stabdžiai. Regis, dėl dramblių svorio priekaba užsilenkė kampu ir suspaudė didelį benzino baką. Šis sprogo, ir tėvas bei kartu važiavęs konferansjė žuvo akimirksniu. Tą dieną jaučiausi visiškai sugniuždytas. Mudu su tėčiu buvome labai artimi — tikri draugai.

Palaidoję tėtį jo gimtajame Rič Hilyje, Misūryje, išvykome žiemoti į Hugą Oklahomoje, o cirkas užbaigė sezoną jau be mūsų. Mudu su broliu pradėjome lankyti mokyklą kaip eiliniai moksleiviai. Tai buvo nauja. Vis dėlto nekantraudami ruošėmės kito sezono gastrolėms su Kelly Miller Show. Bet čia mūsų laukė netikėtas gyvenimo posūkis.

Susipažįstame su Biblija

Vieną dieną, kai grįžau iš mokyklos, mama supažindino mane su ponia, kuri pasiūlė mūsų šeimai Biblijos studijas. Ji buvo Jehovos liudytoja, Džimi Braun. Užsiimti Biblija neturėjau nė menkiausio noro. Labiausiai troškau grįžti į cirką ir įvaldyti triukus ant trapecijos. Mudu su broliu netgi turėjome tarp dviejų medžių pasikabinę pačių sumeistrautą trapeciją, ant kurios treniruodavomės. Vis dėlto pradėjome visi studijuoti Bibliją ir lankyti sueigas. Tuo metu Huge buvo tik aštuonių liudytojų grupelė. Po kiek laiko mama nutarė baigti cirko karjerą ir atsidėti Biblijos nagrinėjimui. Nusileidau jos sprendimui su ašaromis akyse. Ypač sunku buvo, kai mus aplankę cirko draugai teiravosi, kodėl negrįžtame į trupę.

Apie kitokį gyvenimą ligi tol mažai ką nutuokiau — žinojau tik cirką. Kartą pasijutau, tarsi dabar mes atsukame nugaras tėvo atminimui. Paradoksalu, tačiau jo mirtis buvo viena iš priežasčių, kodėl vis dėlto nemečiau studijuoti Biblijos — mano širdį ypač palietė prikėlimo viltis. Iki pat šiol ją labai branginu. Kai žemė virs rojumi ir čionai sugrįš mano tėvas, tikiuosi pasveikinti jį vienas iš pirmųjų. (Apreiškimo 20:12-14)

Liudytojų sutuoktinių pora, Ryderiai, padėjo mums suprasti, kad Jehovos organizacija yra didelė dvasinė šeima. Ir iš tiesų!  Maža Jehovos liudytojų grupelė išaugo į kelias šeimas vienijantį susirinkimą. Negaliu nepaminėti Roberto ir Kerolės Engelhartų, kurie rūpinosi manimi lyg savo sūnumi. Jie meilingai, bet tvirtai patardavo, kaip įveikti paauglystės sunkumus.

Brandžių krikščionių meilė užpildė tuštumą mūsų širdyse. Per savo krikščionišką gyvenimą patyriau jų paramą įvairiausiomis aplinkybėmis. Metams bėgant teko gyventi Oklahomoje ir Teksase. Kiekviename susirinkime sutikdavau daug mylinčių brolių bei seserų. Kai kurie vyresnio amžiaus broliai mane tėviškai pamokydavo, padrąsindavo. Dvasine prasme jie atstodavo man tėvą.

Vėl keliauju

Prieš kelerius metus mirė mama. Iki pat galo ji buvo ištikima krikščionė, visą laiką stropiai sėmėsi Biblijos žinių. Kaip ji džiaugsis, kai Dievas išvaduos savo tarnus iš mirties! Laukdamas tos dienos randu paguodos Jehovos organizacijoje, nes čia irgi mano šeima — visokeriopa prasme.

Buvau labai laimingas, kai tarp Dievo tarnų sutikau Edną — ji tapo mano žmona. Susituokę pertvarkėme gyvenimą, kad galėtume tarnauti visalaikiais Biblijos tiesų skelbėjais. Dar dirbau pagalbiniu televizijos reporteriu. Iš to valgėme duoną. Nors nebuvau studijavęs šios profesijos ir neturėjau atitinkamos patirties, dirbti žiniasklaidoje sugebėjau, nes kalbėtojo įgūdžių įgijau Jehovos liudytojų susirinkime. Galop tapau radijo stoties naujienų redaktoriumi. Vis dėlto niekada nesiekiau didelės karjeros šioje srityje. Verčiau mudu su Edna stengėmės tarnauti Biblijos tiesos mokytojais ten, kur labiausiai reikėdavo.

1987-aisiais man pasiūlė tarnauti rajono prižiūrėtoju — lankyti Jehovos liudytojų susirinkimus. Ėmiausi šios savanoriškos keliaujančiojo vyresniojo tarnystės, ir dabar kas savaitę vykstu vis į kitą susirinkimą drąsinti dvasinių brolių bei seserų ir padėti jiems daryti pažangą biblinio mokymo darbe. Taip mano dvasinė šeima smarkiai pagausėjo. Nors mudu su žmona vaikų neturime, Jehovos organizacijoje bičiuliaujamės su daugeliu, kurie mums lyg sūnūs ir dukterys.

Viskas taip įdomiai susiklostė, kad po daugelio metų aš vėl keliauju iš miesto į miestą. Tik anksčiau kaip cirko artistas, dabar — kaip rajono prižiūrėtojas. Retkarčiais pasvarstau, ar anuomet būčiau tapęs geru trapecijos akrobatu. Ar būčiau įgyvendinęs savo vaikystės svajonę — išmokti trigubą salto? Tačiau vos šmėstelėjusios tokios mintys tuoj užleidžia vietą kitokioms, nes branginu Dievo pažadą atkurti žemėje rojų. (Apreiškimo 21:4)

Tiesa, gimiau „su pjuvenomis batuose“. Bet dabar man svarbūs Biblijos žodžiai: „Kokios dailios kojos skelbiančių gerąją naujieną!“ (Romiečiams 10:15) Tai, kad galiu padėti žmonėms pažinti Dievą, laikau didele garbe. Net jei būčiau padaręs sėkmingą karjerą cirke, ji neprilygtų tam, ką turiu dabar. Jehovos palaima padarė mano gyvenimą prasmingą!

[Iliustracijos 19 puslapyje]

Dalis mūsų cirko kolektyvo ir tėtis su tūba

[Iliustracija 21 puslapyje]

Su žmona Edna