Biblijos požiūris

Ar švelnumas — silpnybė?

„Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai.“ (2 TIMOTIEJUI 2:24)

MOTINOS įsčiose kūdikis labai anksti savo gležna odele pradeda jausti kiekvieną prisilietimą. Paskui vos išvydęs pasaulį jau geidžia švelnių mamos glamonių. Ar vaikas daug šypsosi, ar gerai vystosi emociškai, ar linkęs bendrauti, — visa priklauso nuo tėvų meilės.

Deja, kaip ir išpranašauta Biblijoje, šiomis paskutinėmis dienomis žmonės yra „neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs“. Šitokiems „savimyloms, ... storžieviams, nekenčiantiems to, kas gera“, labai stinga maloningumo, užuojautos bei kitų dorybių. (2 Timotiejui 3:1-3)

Iš tikrųjų daug kam atrodo, jog privalu būti šiurkštiems, bejausmiams, surambėjusiems. Esą švelnumas — silpnybė. Bet ar tai tiesa?

 Švelnūs, nors ir galingi

Apie Jehovą Dievą pasakyta, kad jis yra Galiūnas. (Išėjimo 15:3) Jis — didžiausias galios Šaltinis. (Psalmyno 62:12 [62:11, Brb]; Romiečiams 1:20) Nors ir stiprus, Jobui už ištikimybę Dievas atlygino „kupinas užuojautos ir gailestingumo“. (Jokūbo 5:11) Ir su Izraelio tauta elgėsi taip meilingai, kaip žindanti motina su „savo įsčių sūnumi“. (Izaijo 49:15)

Jėzus irgi buvo tvirtas, bet kartu ir švelnus. Jis ryžtingai pasmerkė anų laikų veidmainius religinius vadovus. (Mato 23:1-33) Nedvejodamas išvarė iš šventyklos godžius pinigų keitėjus. (Mato 21:12, 13) Suktybės ir godumo Jėzus neapkentė, bet ar per tai pasidarė beširdis? Aišku, ne! Kiti jį pažinojo kaip švelnų žmogų. Save Jėzus net palygino su paukšte, surenkančia mažylius po sparnais. (Luko 13:34)

Išviršinis kiautas ar vidinė stiprybė?

Tikrieji krikščionys skatinami sekti Kristaus pavyzdžiu ir „apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą“. (Efeziečiams 4:20-24) Kaip krabas, augindamasis naują kiautą, nusimeta senąjį, taip ir mums prisakyta ‘nusivilkti senąjį žmogų su jo darbais’. (Kolosiečiams 3:9) Ir nors anas padaras atsikratęs senų šarvų greitai vėl sukietėja, mums, priešingai, liepiama visam laikui apsitaisyti „nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, ... kantrumu“. (Kolosiečiams 3:12) Vadinasi, turime būti švelnūs.

Išsiugdę jautrią širdį juk netampame silpnadvasiais. Priešingai, mūsų „vidinis žmogus“ Jehovos dvasios galia sutvirtėja. (Efeziečiams 3:16) Vienas vyras, vardu Li, apie save pasakoja: „Dar visai neseniai buvau žiaurus, pertekęs pykčio. Prisivarstęs auskarų atrodžiau grėsmingai. Ir dėl pinigų galėjau padaryti viską: išplūsti baisiausiais žodžiais ar net pakelti ranką. Neatjausdavau kitų.“ Tačiau bendradarbis pasiūlė jam studijuoti Bibliją. Įgijęs žinių Li pajuto meilę Jehovai Dievui. Vyras atsikratė senų polinkių, išmoko savitvardos. Dabar pats iš meilės aukoja žmonėms savo laiką — veda Biblijos studijas.

Apaštalas Paulius kadaise irgi buvo akiplėša, savo tikslų siekė jėga. (1 Timotiejui 1:13, Brb; Apaštalų darbų 9:1, 2) Tačiau supratęs, kokį gailestingumą bei meilę rodo Jehova Dievas ir Jėzus Kristus, stengėsi sekti jų pavyzdžiu. (1 Korintiečiams 11:1) Krikščioniškų principų laikėsi tvirtai, o su kitais žmonėmis ėmė elgtis švelniai. Iš tikrųjų Paulius nesidrovėjo rodyti broliams šiltų jausmų. (Apaštalų darbų 20:31, 36-38; Filemonui 12)

Kaip įgauti stiprybės būti švelniam

Li ir apaštalo Pauliaus patirtis rodo viena: jeigu elgiesi švelniai, tai nereiškia, kad pasidarei silpnadvasis. Netgi priešingai. Juk reikia nemažai jėgų pakeisti savo mąstyseną bei elgseną ir atsispirti kūniškam polinkiui ‘atmokėti piktu už pikta’. (Romiečiams 12:2, 17)

Tad reguliariai skaitykime Dievo Žodį; mąstykime, kokią meilę, gailestingumą Jehova Dievas ir jo Sūnus, Jėzus Kristus, mums parodė. Leiskime Dievo Žodžio jėgai suminkštinti mūsų širdis. Taip įgausime atjautos ir švelnumo. (2 Metraščių 34:26, 27; Hebrajams 4:12) Kad ir kokioje aplinkoje būtume augę, kad ir kaip gyvenimo mėtyti ir vėtyti, galime išmokti „su visais elgtis maloniai“. (2 Timotiejui 2:24)

[Iliustracija 18 puslapyje]

Geras tėvas vaikams yra švelnus