„Ar tik nebūsite daktaras Livingstonas?“

Iš Atsibuskite! bendradarbio Tanzanijoje

„Po mangamedžiu, kuris čia augo, 1871 metų lapkričio 10 dieną Henris M. Stanlis susitiko su Deividu Livingstonu.“ Įrašas memorialinėje lentoje prie Livingstono paminklo (Udžidžis, Tanganikos ežero pakrantė, Tanzanija).

JAU gerokai daugiau kaip šimtas metų praėjo nuo tada, kai Stanlis ištarė istorinę frazę: „Ar tik nebūsite daktaras Livingstonas?“ Kuo reikšmingas buvo tų dviejų vyrų susitikimas, geriausiai žinoma Tanzanijoje.

Užtat ir pamanėme, jog čia verta apsilankyti Livingstono memorialiniame muziejuje. Mus mielai pasitinka gidas, ponas Mbingas. „Kur stovi paminklas, — aiškina jis, — kadaise augo didžiulis mangamedis, ir po tuo medžiu Stanlis susitiko su Livingstonu.“ Dabar šalimais veša du dideli mangamedžiai. „Matot, trečiajame dešimtmetyje senasis medis akivaizdžiai ėmė džiūti, — tęsia gidas. — Išgelbėti jo nepavyko. Taigi prie paminklo pasodino du jaunus skiepytus medelius.“

Kuo Livingstonas žymus

Susėdame vieno mangamedžio pavėsyje ir ponas Mbingas mums pasakoja, kad Deividas Livingstonas gimė 1813 metais Blantaire, mažame Škotijos miestelyje. „Nors iš neturtingos šeimos, pats užsidirbo pinigų mokslams ir tapo gydytoju, misionieriumi.“ Londono misionierių draugija, pasirodo, išsiuntė Livingstoną į Afriką, ir čia jis pragyveno iš viso trisdešimt metų. Išgarsėjo kaip tyrinėtojas, tikėjimo skleidėjas.

„Daktaras Livingstonas Afrikai skyrė tris savo gyvenimo atkarpas, — aiškina gidas. — Pirmą kartą į Pietų Afriką atvyko 1841-aisiais. Po ketverių metų vedė Meri Mofat, kito misionieriaus, Roberto Mofato, dukterį.“ Pora susilaukė keturių vaikų. Ir nors žmona dažnai keliaudavo drauge, Livingstonas, užsidegęs atradimų aistra, šeimai skyrė mažai laiko. Meri Livingston lydėdama jį vienoje ekspedicijoje 1862-aisiais mirė nuo maliarijos.

Enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica rašoma: „Livingstonas buvo pasiryžęs plėtoti krikščionybę, prekybą, civilizaciją — šitą trejetą, nes per tai, jo manymu, turėjo tapti prieinami rajonai į šiaurę nuo Pietų Afrikos ir centrinė žemyno dalis. Savo tikslą jis aiškiai apibrėžė, kartą 1853-iaisiais pareikšdamas: ‘Žūtbūt stengsiuosi atverti taką į gilumą.’“ Taigi Livingstono kelionės nebuvo grynai evangelizacinės. Jis viską darė, kad būtų uždrausta vergų prekyba. O  geografinių atradimų masinamas netgi išsiruošė ieškoti Nilo ištakų.

Vis dėlto ilgainiui Livingstonas suprato, kad vienas neįstengs tiek daug nuveikti. Grupei jaunuolių Kembridžo universitete 1857-aisiais jis kalbėjo: „Žinau, jog po kelerių metų sulauksiu ten savo amžiaus galo. Dabar kraštas atviras, ir neleiskite, kad vėl užsivertų! Vykstu atgal į Afriką praskinti tako prekybai ir krikščionybei. Ar tęsite mano pradėtą darbą? Jį patikiu į jūsų rankas.“

Bet ir pats Livingstonas dar daug keliavo po centrinę Afriką. Vienas jo atradimų — vandeningasis Zambezės upės krioklys, kurį pavadino karalienės Viktorijos vardu. Vėliau jis rašė, jog tai „nuostabiausias reginys visoje Afrikoje“.

Paieškos

„Paskutinį kartą į Afrikos gilumą Livingstonas leidosi 1866-aisiais, — pasakoja mūsų gidas. — Tačiau jo grupė pakriko. Kai kurie palikę jį sugrįžo į Zanzibarą ir paskleidė gandus, kad Livingstonas mirė. O iš tikrųjų Livingstonas stūmėsi pirmyn. Udžidžyje, Tanganikos ežero rytinėje pakrantėje, jis įkūrė savo ekspedicijų bazę.

Europoje tuo tarpu apie Livingstoną nebuvo nieko girdėti jau kokius trejus metus. Žmonės manė, kad jo nebėra gyvo. Laikraščio New York Herald leidėjas korespondentą Henrį Mortoną Stanlį pasiuntė Livingstono — gyvo arba mirusio — ieškoti. Aišku, Livingstonas nepražuvo, tik labai stokojo atsargų ir sirgo. 1871-ųjų lapkritį vienas Livingstono tarnas atbėgo į jo trobelę šaukdamas: ‘Mzungu anakuja! Mzungu anakuja!’“ Suahelių kalba tai reiškia „ateina baltasis žmogus!“

Tiesą sakant, Stanlis ieškojo Livingstono beveik aštuonis mėnesius. Per Indiją nusigavęs iki Afrikos, 1871-ųjų sausio 6 dieną išsilaipino Zanzibaro saloje. Nusisamdęs du šimtus palydovų ir pasiėmęs šešias tonas atsargų, kovo 21-ąją iš Bagamojo, rytinės pakrantės miesto, patraukė į žemyno gilumą. Tūkstančio penkių šimtų kilometrų kelionė nepažįstamomis vietovėmis be jokio žemėlapio buvo pilna pavojų. Nuo liūčių tvino upės. Stanlis su savo vyrais sirgo maliarija ir kitomis ligomis, leipo iš nuovargio. Visose upėse knibždėjo krokodilų; Stanlis su pasibaisėjimu žiūrėjo, kaip aštriadantis įsitempė  į vandenį ir sudraskė vieną iš paskutinių jo asilų. O sykį pats Stanlis vos išvengė krokodilo nasrų! Vis dėlto neabejojo, kad Livingstoną surasti pavyks. Lūkesčiai dar labiau sustiprėjo išgirdus žinią, jog Udžidžyje gyvena labai senas baltasis žmogus.

Kai iki Udžidžio liko visai netoli, Stanlis ėmė ruoštis susitikimui. „Nors ir išvargęs, išsekęs, Stanlis žengdamas į miestelį norėjo pasirodyti šaunesnis už [ankstesnius tyrinėtojus]. Juk tai būsiąs istorinis momentas, ir jis pats ne tik tapsiąs herojumi, bet ir turėsiąs viską aprašyti. Ekspedicijos dalyviai apsitaisė geriausiais drabužiais, kokius tik beturėjo. Stanlis nauju kaspinu apsirišo skrybėlę, apsimovė švarias baltas flanelines kelnes, išsiblizgino batus“, — rašoma Ričardo Holo knygoje Stanley.

Toliau pasakoja Stanlis: „Galų gale ekspedicija baigta... Antai būrelis garbių arabų; einu artyn, ir tarp jų baltuoja senyvo vyro veidas... Mudu kilstelime skrybėles, ir aš prabylu: ‘Ar tik nebūsite daktaras Livingstonas?’, o jis atsako: ‘Taip.’“

Istorijos pabaiga

Stanlis iš pradžių planavo tiktai paimti interviu, parašyti straipsnį ir iškart leistis į kelią. Bet greit juodu su Livingstonu susidraugavo. Mūsų gidas pasakoja: „Stanlis su Livingstonu prabuvo keletą savaičių. Drauge jie tyrė Tanganikos ežerą. Stanlis įkalbinėjo Livingstoną sugrįžti į Europą, bet šis norėjo pasilikti ir dar atrasti Nilo ištakas. Taigi 1872 metų kovo 14-ąją juodu labai apgailestaudami išsiskyrė. Stanlis pasuko atgal ir, vandenyno pakrantėje nupirkęs, ko reikėjo, pasiuntė Livingstonui. Dabar jis keliavo į Europą.“

O kaip Livingstonas? Gidas pasakoja: „1872-ųjų rugpjūtį Livingstonas vėl pakilo ieškoti Nilo ištakų ir traukė į pietus, į Zambiją. Deja, nuovargis ir liga jį pakirto. 1873 metų gegužės 1-ąją jį rado negyvą. Tarnai... jo kūną išbalzamavo, o širdį ir vidurius palaidojo ten pat, Afrikos žemėje. Palaikai buvo nunešti 2000 kilometrų iki Bagamojo ir atiduoti misionieriams. Tie pasirūpino nuplukdyti juos į Zanzibarą, paskui — į Britaniją. Londone palaikai atsidūrė 1874 metų balandžio 15-ąją ir po trijų dienų buvo palaidoti Vestminsterio vienuolyne. Taigi praėjo beveik metai, kol Livingstono kūnas atgulė kapuose.“

Stanlis sugrįžęs į Afriką tęsė Livingstono tyrinėjimus. Vedė ekspedicijas išžvalgyti Viktorijos ir Tanganikos ežerų apylinkių, didžiojo Kongo vagos.

Tokie žmonės kaip Livingstonas ir Stanlis iš tiesų stebina savo ryžtu, drąsa. Enciklopedijoje Britannica apie Livingstoną rašoma: „Jo geografiniai, techniniai, medicininiai bei socialiniai atradimai suteikė tiek žinių, jog vis dar yra ką analizuoti.“ Ir nors Livingstoną su Stanliu prisimename veikiau kaip keliautojus, atradėjus, — ne kaip evangelizuotoją ir korespondentą, tačiau ir Evangelijos skelbimui jie plačiai atvėrė duris, tad jau po kelių dešimtmečių vietiniai gyventojai galėjo semtis žinių iš Biblijos.

Jehovos liudytojų misionierių padedami, Biblijos tiesą į širdį priėmė šimtai tūkstančių afrikiečių. Štai Udžidžyje, kur Stanlis susitiko su Livingstonu, žmonės taip gerai žino apie liudytojų tarnybą, kad juos, atėjusius pasišnekėti Biblijos temomis, iškart atpažįsta: „Ar tik nebūsite Jehovos liudytojai?“

[Žemėlapis 23 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Viktorijos ežeras

Livingstono ekspedicijos

Keiptaunas

Port Elizabetas

Kurumanas

Ngamio ežeras

Linjatis

Luanda

Viktorijos krioklys

Kelimanė

Mozambikas

Mikindanis

Zanzibaras

Čitambas

Tanganikos ežeras

Njangvė

Udžidžis, kur susitiko du keliautojai

Stanlio žygis 1871 metais, kai ieškojo Livingstono

Zanzibaras

Bagamojas

Udžidžis, kur susitiko du keliautojai

[Šaltinio nuoroda]

Žemėlapis: Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracija 22, 23 puslapiuose]

Deividas Livingstonas

[Šaltinio nuoroda]

Livingstonas: From the book Missionary Travels and Researches in South Africa, 1858

[Iliustracija 22, 23 puslapiuose]

Henris M. Stanlis

[Iliustracija 23 puslapyje]

Viktorijos krioklys

[Iliustracija 24 puslapyje]

Jehovos liudytojas skelbia Biblijos tiesą Udžidžyje