Nauji namai varganam žvirbliui

„ARGI mums mažai rūpesčių?“ Tokia buvo mano pirmoji reakcija, kai žmona parsinešė iš lizdo iškritusį žvirblį. Bet kai pažvelgiau į virpantį paukštelį atidžiau, širdis suminkštėjo. Tik kaip jis šitoks silpnas išgyvens? *

Pirmiausia turėjome paraginti savo svečią nors kiek palesti pertrinto maisto. Tačiau kitą dieną paukštukas lesti jau nuolat prašė pats. Čirškimas girdėjosi laiptinėje net per dvigubas mūsų buto duris!

Iš plunksnų supratome, jog tai patelė. Ilgainiui mūsų įnamė atgavo jėgas ir jau galėjo skraidyti. Bet pastangos išleisti ją atgal į laisvę buvo bergždžios. Galbūt palikti namus paukštukui trūko drąsos, todėl nupirkome narvelį. Pavadinome ją Špaci (vokiečių kalbos žodžio „žvirblis“ mažybinė forma).

Kartą savo augintinei paruošėme ryžių. Regis, tai buvo mėgstamiausias Špaci patiekalas. Ryžiai dar buvo karštoki, todėl žmona juos patraukė, o priešais žvirbliukę pabėrė grūdų. Ir ką gi ji darė? Ogi palenkė galvą ir snapeliu nustūmė lesalą nuo stalo. Su žmona nustebę susižvalgėme ir nusijuokėme. Priešais Špaci skubiai padėjome jau atvėsusių ryžių. Tuo ji buvo labai patenkinta!

Rūpindamasis šiuo mielu padarėliu prisiminiau žodžius, Jėzaus pasakytus apaštalams: „Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios.“ Toliau Jėzus tęsė: „Nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.“ (Mato 10:29-31)

Kokia paguoda žinoti, kad Dievas mato, kai kenčiame, ir neužmiršta mūsų ištvermės. (Izaijo 63:9; Hebrajams 6:10) Taip, mūsų užuojauta mažam paukšteliui — tarsi atspindys meilės, kurią Jehova Dievas jaučia kiekvienam savo tarnui! (Atsiųsta.)

[Išnaša]