Biblijos požiūris

Ar dera būti ambicingam?

„ŠIAIP ar taip, kas gi čia bloga būti gerbiamam, turtingam ir turėti valdžią?“ Šis klausimas buvo iškeltas vienos religinės bendrijos pranešime „Etikos dilemos“ ir pagrįstas tuo, ką Dievas pasakė Abraomui: „Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir palaiminsiu tave; išaukštinsiu tavo vardą“ (Pradžios 12:2).

Nors pranešime pažymima, kad „išsiaukštinti neturi būti siekiama kenkiant kitiems“, jame pacituotas vienas žinomas pirmojo amžiaus rabinas, kuris sakė: „Jei pats nesieksiu įvertinimo, kas jo sieks dėl manęs?“ Rašinyje daroma tokia išvada: „Jei neišnaudojame visų savo galimybių patys, niekas už mus tuo nepasirūpins.“ Ar tiems, kas trokšta tarnauti Dievui, ambicijos yra dilema? Ką reiškia išnaudoti savo galimybes? Ar dera būti ambicingam? Koks Biblijos požiūris?

Ar Abraomas buvo ambicingas?

Biblijoje apie Abraomą kalbama kaip apie išskirtinio tikėjimo vyrą (Hebrajams 11:8, 17). Žadėdamas iš Abraomo padaryti didelę tautą ir jo vardą didį, Dievas neskatino Abraomo turėti kokių nors ambicijų. Dievas apreiškė savo tikslą per jį palaiminti žmoniją, — tikslą, kuris buvo daug svarbesnis nei vieno žmogaus ambicijos (Galatams 3:14).

Būdamas atsidavęs Dievui, Abraomas paliko, matyt, patogų, turtingą gyvenimą Ūre (Pradžios 11:31). Vėliau taikos labui noriai atsisakė savo teisių ir valdžios, kai sūnėnui Lotui pasiūlė pirmam rinktis žemę, kurioje apsigyvens (Pradžios 13:8, 9). Biblijoje niekur nerašoma, kad Abraomas buvo ambicingas. Priešingai, savybės, dėl kurių jis tapo tikru Dievo draugu, buvo tikėjimas, nuolankumas ir kuklumas (Izaijo 41:8).

Kitoks požiūris į aukštą padėtį, garbę ir valdžią

Ambicija apibūdinama kaip „stiprus troškimas aukštos padėties, garbės arba valdžios“. Senovėje visa tai ir dar didžiulius turtus turėjo karalius Saliamonas (Mokytojo 2:3-9). Tačiau įdomu, kad iš pradžių jis nelabai to troško. Kai Saliamonas paveldėjo karalystę, Dievas leido jam prašyti viso, ko nori. Saliamonas nuolankiai paprašė imlios, arba  klusnios, širdies ir įžvalgumo, reikalingo valdyti Dievo išrinktąją tautą (1 Karalių 3:5-9). Vėliau, papasakojęs apie savo įgytus turtus ir galią, Saliamonas pripažino, jog „viskas buvo tuštybė ir vėjo gaudymas“ (Mokytojo 2:11, Brb).

Ar Saliamonas ką nors kalbėjo apie žmogaus galimybių išnaudojimą? Tam tikra prasme — taip. Apžvelgęs daugybę dalykų, kuriuos gyvenime patyrė, jis padarė tokią išvadą: „Bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai privalu kiekvienam žmogui“ (Mokytojo 12:13, Jr). Taigi iš tikrųjų žmonės išnaudoja savo galimybes ne įgydami aukštą padėtį, turtus, garbę arba valdžią, bet vykdydami Dievo valią.

Nuolankieji išaukštinami

Tiesa, mylėti save nuosaikiai nėra nieko bloga. Juk ir Biblijoje mums liepiama mylėti artimą kaip save patį (Mato 22:39). Natūralu trokšti ir patogumų bei laimės. Bet Šventasis Raštas taip pat skatina būti darbščius, nuolankius ir kuklius (Patarlių 15:33; Mokytojo 3:13; Michėjo 6:8). Sąžiningus, patikimus, darbščius žmones dažnai pastebi, jie susiranda gerą darbą, yra gerbiami. Be abejo, būti tokiems geriau nei siekti asmeninės naudos manipuliuojant kitais arba varžytis dėl kokio posto.

Jėzus perspėjo savo klausytojus, kad atėję į vestuves neužimtų pirmųjų vietų prie stalo. Jis patarė sėsti paskutinėje vietoje ir pereiti kitur tik šeimininkui pakvietus. Aiškiai suformuluodamas tokio elgesio principą Jėzus pasakė: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Luko 14:7-11).

Tikrieji krikščionys vengia ambicijų

Iš Biblijos matome, kad žmogus išpuiksta dėl savo netobulumo (Jokūbo 4:5, 6). Kurį laiką ambicingas buvo ir apaštalas Jonas. Jis taip karštai troško aukštos padėties, kad drauge su savo broliu akiplėšiškai prašė Jėzaus garbingos vietos Karalystėje (Morkaus 10:37). Ilgainiui Jono požiūris pasikeitė. Savo trečiajame laiške jis griežtai peikė Diotrefą, „kuris nori pirmauti“ (3 Jono 9, 10, Jr). Šiandien krikščionys priima į širdį Jėzaus žodžius ir stengiasi būti nuolankūs bei seka pavyzdžiu apaštalo Jono, kuris metams bėgant išmoko atsikratyti ambicijų.

Tačiau iš tikrųjų reikia pasakyti, kad asmens gabumai, geras elgesys ir darbštumas pripažinimo negarantuoja. Kartais žmonės už tai susilaukia atlygio, kartais — ne (Patarlių 22:29; Mokytojo 10:7). Pasitaiko, kad nelabai kompetentingi vadovauja, o gabesni lieka nepripažinti. Šiame netobulame pasaulyje aukštą padėtį ir valdžią turi nebūtinai sumaniausieji.

Tikriesiems krikščionims ambicijos klausimas nėra etikos dilema. Ambicijas atmesti jiems padeda pagal Bibliją išlavinta sąžinė. Bet kokiomis aplinkybėmis krikščionys tiesiog stengiasi daryti, ką gali geriausia Dievo garbei, ir atsiduoda į jo rankas (1 Korintiečiams 10:31). Išnaudoti visas galimybes jie siekia bijodami Dievo ir laikydamiesi jo įsakymų.

[Iliustracija 12, 13 puslapiuose]

Ar Dievas skatino Abraomą turėti kokių ambicijų?