Kaip karas pakeitė mano gyvenimą

PAPASAKOJO MAIKLAS MOLINA

„Jūrų viršila Molina buvo apdovanotas Vietnamo Respublikos Narsos kryžiumi. Vėliau gavo auksinę žvaigždę, antrąjį Padėkos medalį, už drąsą ir atkaklumą per kitą įnirtingą oro mūšį. 1968 m. birželio 6 d. Molinai prisegta dar viena auksinė žvaigždė už tai, kad neatidavė į Vietkongo partizanų rankas svarbaus priešakinio saugos posto“, — rašė Merilando valstijoje, JAV, leidžiamas karinis laikraštis „Tester“.

IŠ VISO dalyvavau 284 oro atakose ir buvau apdovanotas 29 medaliais. O štai dabar tarnauju Dievui ir kovoju visai kitokią kovą — tokią, apie kurią Biblijoje sakoma: „Mūsų kovos ginklai ne kūniški“ (2 Korintiečiams 10:4). Noriu papasakoti, kaip atsitiko, kad šitaip pakeičiau gyvenimą.

Čikaga, įsikūrusi Ilinojaus valstijos (JAV) šiaurėje, galima sakyti, nuolatos yra gairinama Mičigano ežero vėjų. Aš gimiau tame mieste 1947-ųjų vasario 1-ąją, ne tik vėjuotą, bet ir labai šaltą dieną. Kadangi tėvas dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, kuris buvo ne taip seniai pasibaigęs, man į pasaulį ateiti padėjo du karo gydytojai. Kai buvau dešimties metų, mūsų šeima persikėlė į Kalifornijos miestą Los Andželą. Su vyresniu broliu ir seseria ėmėme lankyti katalikų mokyklą.

Vaikystėje mėgau žaisti beisbolą ir futbolą — lakstydavome kur gatvėse ir visokiose atkampiose vietose; bet taip pat žaisdavom karą su savadarbiais mediniais šautuvais, kulkosvaidžiais. Septintasis dešimtmetis, kada mokiausi vyresnėse klasėse, buvo visuomenės pažiūrų kitimo laikas. Anuomet daug kas tapo radikalizmo šalininkais. Vis išgirsdavome apie kokio nors visuomenės ar politinio veikėjo nužudymą (pavyzdžiui, 1963-iaisiais buvo nušautas JAV prezidentas), rengiamas protesto demonstracijas, Amerikos vėliavos sudeginimą, kilusias riaušes. Su mokyklos draugais nerimavome, kad teks eiti į kariuomenę.

1966-aisiais baigęs vidurinę mokyklą tuojau gavau šaukimą pasitikrinti sveikatą ir buvau pripažintas tinkamu tarnauti kariuomenėje. Pasirinkau karinį jūrų laivyną. Mane labai traukė sraigtasparniai, todėl pasisiūliau į naujai formuojamą kovinių sraigtasparnių eskadrilę. Buvau apmokytas ir netrukus, 1967-ųjų lapkritį, išsiųstas į Vietnamo sostinę Saigoną.

 Pirmieji karo patyrimai

Mane nuvežė į nedidelį lauko aerodromą, kur stovėjo keturi „Huey“ sraigtasparniai. Kai kurie iš 30 mūsų komandos narių miegojo čia pat, aerodrome. Kitus apgyvendino už dešimties mylių viename dviaukščiame pastate. Pačią pirmąją naktį iš miegų pažadino šūviai: kulkos varpė mūsų namo sienas. Tučtuojau nusiritau nuo gulto ir keletą sekundžių gulėjau prisispaudęs prie grindų. Paskui, išgirdęs šaudant viršuje, susiradau laiptus ir užlipau ant stogo. Kažkas padavė šautuvą. Basi ir tik su apatiniais drabužiais kovėmės iki ryto.

Mes buvome apsupti, ir po trijų dienų atkaklaus priešinimosi pritrūkome maisto, vandens, likome beveik be šaudmenų. Vadas davė įsakymą: „Kai tik prašvis, bandysime bėgti ir nusigauti iki aerodromo.“ Mums reikėjo pereiti miestelį, visą apimtą liepsnų. Netilo šūviai, tratėjo kulkosvaidžiai. Visur gulėjo nukautųjų kūnai.

Aerodromą vargais negalais pasiekėme, bet padėtis čia buvo ne ką geresnė. Aplinkui išsikasėme apkasus ir gynėme savo pozicijas. Keletą kartų Vietkongo partizanams pavyko pralaužti užtvaras ir įsiveržti į mūsų teritoriją, žuvo vadas ir dar daug mūsiškių. Kelias savaites lindėjau apkasuose nesiprausęs, su purvinais drabužiais. Paskui mus evakavo sraigtasparnis ir nugabeno į kitą avanpostą.

Po šitų pirmųjų kovos dienų nusprendžiau tapti sraigtasparnio šauliu. Buvau kiek apmokytas ir priimtas į sraigtasparnio įgulą. Susišaudymai vyko nuolat; per dieną turėdavau atlikti net po tris keturias kovines užduotis.

Karas yra blogis

Buvo baisu matyti, kiek kare žūva žmonių. Neišėjo iš galvos ir tai, kad daugelis mano tautiečių protestuoja prieš karą. Argi mes kovojame ne už laisvę? Argi savo gyvybėmis rizikuojame ne tam, kad kiti gyventų geriau? Bet vėl šmėsteldavo mintis: kur kare teisybė? Kam karas naudingas? Vietnamiečiams? Šalis buvo daug metų karo draskoma dar iki įžengiant mūsų kariuomenei. Dabar tik dar daugiau mirčių ir skausmo.

Buvau jaunas ir nesupratau visos tos karo politikos. Neturėjau kada apie tai daug ir mąstyti. Žinojau tik kad turiu skristi ir vykdyti pavestas užduotis, nes to mane mokė. O ir mūsų vyrai sakydavo: „Mus mokė kovoti, o ne galvoti.“ Ir vis dėlto tariau sau, kad jei išliksiu gyvas, būtinai turėsiu išsiaiškinti, kam gi pagaliau mes kariavome.

Vietname manęs laukė ir dar vienas negeras patyrimas — ragavau narkotikų. Paauglystėje rūkiau, savaitgaliais išgerdavau alaus,  viskio, nueidavau į vakarėlius. Bet niekad nesusigundžiau kvaišalais. Čia, Vietname, kovos draugai klausė: „O kodėl ne, Maikai? Vis tiek juk rytoj guldysi galvą.“ Tad kartais pabandydavau.

Tačiau apsikvaitinęs į mūšį neskrisi, ir aš daviau sau žodį, kad niekad neimsiu kvaišalų prieš vykdydamas užduotį. Deja, kai iš karo grįžau namo, pamačiau, kaip sunku man apsieiti be narkotikų, ir galiausiai visai pasidaviau jų vergijon.

Grįžus namo

Į Kaliforniją iš Vietnamo pargrįžau 1970-ųjų spalį. Mano pasaulėžiūra buvo visiškai pasikeitusi. Į karą ėjau kovoti už tos šalies laisvę, bet dabar jaučiausi tik išnaudotas. Širdis buvo pilna kartėlio ir neapykantos. Jaučiausi niekam nebetinkąs, nebeliko jokių patriotinių jausmų.

Per dienas rūkiau marihuaną, vartojau taip pat kitokius narkotikus ir tėvo garaže taisiau savo motociklą. Mintys apie gyvenimą, apie tai, ką mačiau Vietname, varė į depresiją. Ėmė kamuoti sąžinė. Troškimas išsiaiškinti, kokiam tikslui kariavome Vietname, stiprėjo.

Karo veteranams valdžia teikė finansinę paramą išsilavinimui įgyti, taigi baigiau koledžą, paskui įstojau į Kalifornijos valstybinį universitetą Los Andžele. Ten susidraugavau su jaunuoliais, kurie rengdavo protesto demonstracijas prieš Vietnamo karą, ir kitais, dalyvavusiais kare. Leisdavomės į ilgiausias diskusijas apie karą ir politinę pasaulio padėtį, tačiau nieko mums nepavykdavo išsiaiškinti, neprieidavome jokių tikrų išvadų.

Bandau padėti kitiems ir sykiu pats ieškau pagalbos

Daugelis iš karo grįžome traumuoti emociškai ir psichiškai. Norėjau kaip nors padėti kitiems, todėl ėmiausi psichopatologijos studijų. Kadangi tiek kariavau ir žudžiau, jaučiausi privaląs gerais darbais atpirkti savo kaltę. Pradėjau dirbti psichiatrijos ligoninėse.

Universiteto miestelyje kvaišalų galėjai gauti be jokio vargo, ir aš suvokiau, kad būtent jie yra daugelio problemų priežastis. Norėjau gilintis į mediciną, tapti naudingas tiems, kam reikia psichologinės pagalbos. Todėl visiškai lioviausi vartoti narkotikus ir atsidėjau mokslams bei darbui. Deja, dirbdamas psichoterapeutu mačiau, kiek mažai tegaliu pagelbėti sergantiems psichikos liga.

Smarkiai nusivylęs, kad taip netikusiai sutvarkytas pasaulis, ir kamuojamas sąžinės priekaištų, ieškojau kokio nors nusiraminimo. Pradėjau melstis ir vaikščioti į bažnyčią. Tačiau mišios Katalikų bažnyčioje menkai mane tepaguosdavo. Ėmiau lankytis bažnyčioje vakarais. Įeidavau, užsidegdavau žvakę ir melsdavausi — prieš nukryžiuotąjį, prieš Mariją su perverta širdimi ar kitų šventaisiais laikomų paveikslus.

„Kaip šalta ir slogu bažnyčioje! Ar tikrai čia gali būti Dievo dvasia?“ — galvojau sau. Troškau išsiaiškinti daugelį klausimų, troškau paguodos. Juk buvau matęs tiek kančių. Vieną vakarą iš bažnyčios nuėjau pasimelsti į parką. Pažvelgiau aukštyn į žvaigždes ir turbūt pirmąsyk gyvenime nuoširdžiai kreipiausi į Kūrėją.

Sužinau tiesą iš Biblijos

Sykį, norėdamas kiek atsikvėpti nuo įtempto darbo ligoninėje, savaitgaliui išvažiavau pas seną savo bičiulį Garį. Kai svetainėje žiūrėjome per televizorių žinias, pranešė apie numatomą prezidento Niksono apkaltą. Ėmėme kalbėti, kad apskritai visur klesti korupcija, aš taip pat pasakiau, koks nusivylęs grįžau iš Vietnamo karo.

Nugirdusi mūsų pokalbį, iš virtuvės atėjo Gario žmona Alva. Ji pasakė, kad dalykai, apie kuriuos kalbame, ir dar daug kitų rodo, jog pildosi Biblijos pranašystės. „Ką bendra gali turėti prezidento nepatikimumo klausimas su Biblijos pranašystėmis?“ —  paklausiau. Alva paaiškino, kad greitai Dievo Karalystė, kurios Galva yra Jėzus Kristus, perims visą valdžią iš nepatikimų pasaulio vadovų, kad žemė taps rojumi, bus taika ir žmonės gyvens amžinai (Danieliaus 2:44; Apreiškimo 21:3, 4). Dar Alva paminėjo maldą „Tėve mūsų“, kuria mes ir prašome, kad ateitų Dievo Karalystė, kad jo valia būtų ne tik danguje, bet ir žemėje (Mato 6:9, 10).

Negalėjau nesutikti: išties reikia Dievo pagalbos, kad žemėje būtų geresnė valdžia ir įsiviešpatautų taika (Mokytojo 8:9; Jeremijo 10:23, Brb). O ėmęs mąstyti, ar galėtų žmogus gyventi amžinai, prisiminiau mokęsis, jog mūsų kūną sudarantys atomai per gan trumpą laiką vis pasikeičia naujais. Nors ne viskas, ką kalbėjo Alva, skambėjo įtikimai, aš susidomėjau. Jaučiausi kaltas dėl praeities, padaręs tiek blogo, ir norėjau ką nors nuveikti, kad žmonės mažiau kentėtų. Alva pakvietė mane ateiti į Karalystės salę, pasakė, jog ten išgirsiu dar daug svarbaus.

Bendruomenėje, į kurios sueigą atėjau, susipažinau su visalaikiu evangelizuotoju Bilu Akina. Jis buvo tarnavęs karinio jūrų laivyno pajėgose per Antrąjį pasaulinį karą, taigi mus šis tas siejo. O svarbiausia, jis gerai išmanė Bibliją, ir ja remdamiesi juodu su žmona atsakė į daugybę mano klausimų. Studijuodamas su Bilu Šventąjį Raštą priėjau išvadą: teikdamas pagalbą sergantiems, dariau gerą darbą, bet jo vaisiai tėra laikini, o jei padėsiu žmonėms įgyti žinių iš Biblijos, jeigu jie įtikės ir elgsis, kaip moko Dievo Žodis, — gyvens amžinai (Jono 17:3).

Bibliją studijavome pagal knygą Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą. Nusprendžiau pasiaukoti Dievui ir 1974-ųjų liepą pasikrikštijau. Po šešeto mėnesių pradėjau tarnauti pionieriumi, kaip yra vadinami Jehovos liudytojų visalaikiai gerosios naujienos skelbėjai. Nutraukiau mokslus universitete ir išėjau iš darbo ligoninėje. Kad pragyvenčiau ir galėčiau daug skelbti, vakarais valiau bankų patalpas (1 Tesalonikiečiams 4:11). Draugams ir šeimai atrodė, jog išėjau iš proto.

Po maždaug metų visalaikio evangelizuotojo tarnybos Kalifornijoje ėmiau svarstyti, ar negalėčiau dar daugiau nuveikti Jehovos darbe. Atsirado troškimas tarnauti misionieriumi kur nors svečioje šalyje. Dar kelerius metus darbavausi kaip visalaikis evangelizuotojas ir tada mane pakvietė į Sargybos Bokšto biblinę Gileado mokyklą, tuo laiku įsikūrusią Brukline, Niujorke. Mūsų, 66-osios misionierių laidos, išleistuvės įvyko 1979-ųjų kovo 11 dieną irgi Niujorke, Long Ailand Sičio asamblėjų salėje.

Tarnauju Jehovai svetur

Buvau pasiųstas į Centrinę Ameriką, Gvatemalą, ir apie metus ištarnavau ten misionieriumi. Tada mane pakvietė į šalies sostinėje, Gvatemalos mieste, esantį Jehovos liudytojų filialą dirbti nedidelėje jo spaustuvėje. 1981-aisiais vedžiau Lupitą, gvatemalietę pionierę, ir man leido likti tarnauti filiale kartu su žmona. Vėliau, 1996 metais, spaustuvė buvo uždaryta, nes visus bendrijos leidinius Gvatemalai imta spausdinti Meksikos filiale.

1984-aisiais gimė dukrelė Stefani. Dar po trejų metų susilaukėme sūnaus Mičelo. Vis dėlto likau dirbti filiale. Kasdien iš namų į darbą tenka važiuoti šešias mylias. Bet turiu tik džiaugtis, kad galiu ten tarnauti, o ir šeima mane labai palaiko.

 Lupita su Stefani dabar abi yra pionierės, Mičelas irgi krikštytas gerosios naujienos skelbėjas. Šiemet jis užbaigs amatų mokyklą ir taip pat ketina tapti pionieriumi. Žinau, kad šitaip visa šeima tarnauti Dievui galime ne dėl kokių didelių savo pačių sugebėjimų, o tik dėl nepelnytos Jehovos malonės. Jis myli mus ir duoda atlikti daug gerų darbų kiekvienam, kas nori jam tarnauti ir leidžiasi jo vedamas.

Kartais mūsų paklausia, kaip pragyvename tiek daug laiko skirdami Dievo tarnybai. Neretai per atostogas kur nors įsidarbiname. O svarbiausia, visada stengiamės išlaikyti „sveiką akį“, neteikti pernelyg didelės reikšmės materialiniams dalykams, kliautis Jehovos pagalba, juo pasitikėti ir visuomet galvoti, kokį kelią jis mums rodo (Mato 6:25-34; Patarlių 3:5).

Nešiodamas ginklą jaučiausi esąs galingesnis už kitus. Matau, kad praeitis palieka pėdsaką, todėl turiu nepaliauti ugdytis nuolankumo. Šėtono dvasios apimtame pasaulyje išmokau neapkęsti ir žudyti, buvau pasidaręs įtarus, visada pasiruošęs pulti ar gintis. Bet koks dėkingas esu Jehovai, kad manęs pagailėjo ir leido patirti didį jo gerumą! Esu tvirtai pasiryžęs niekada nebesimokyti kariauti, trokštu visus mylėti ir atjausti (Mato 5:43-45; Izaijo 2:4).

Pasikeisti nebuvo lengva, vis dėlto pasidariau daug taikingesnis. Manęs taip nebekankina košmarai, nes Jehovos dvasia padeda pamiršti visus karo baisumus. Labai laukiu, kada karai liausis amžiams (Psalmyno 46:10 [46:9, Brb]). O kol kas esu laimingas, kad galiu dalyvauti pačiame tikriausiame žmonių gelbėjimo darbe — padėti jiems pažinti mūsų didį Kūrėją, Jehovą Dievą.

[Iliustracijos 12 puslapyje]

Kai buvau sraigtasparnio šaulys

[Iliustracija 14 puslapyje]

1978-aisiais su Bilu Akina ir jo žmona Eloiza

[Iliustracija 15 puslapyje]

Gvatemalos filialo spaustuvėje 1982-aisiais

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su žmona skelbiame gerąją naujieną

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su Lupita, Mičelu ir Stefani šiandien