Darbštuoliai Abidžano skalbėjai

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO DRAMBLIO KAULO KRANTE

KELIAUDAMI palei Dramblio Kaulo Kranto miestą Abidžaną gėrėjomės jo vaizdais bei garsais. Staiga mūsų dėmesį patraukė žavus reginys — didelė pieva, nusėta tūkstančiais margaspalvių drabužių. Kas tai? Mūsų vietiniai draugai tuojau viską paaiškino. Pasirodo, ten darbuojasi faniko.

Faniko — tai būrys darbščių skalbėjų. Šimtai vyrų ir kelios stiprios moteriškės. Nuo aušros iki saulėlydžio jie skalbia rankomis Banko upėje, taip užsidirbdami pragyvenimui. Faniko kildinamas iš diulų kalbos žodžių fani, reiškiančio „audeklas“ arba „drabužiai“, ir ko, reiškiančio „skalbti“. Taigi išvertus reiškia „tas, kuris skalbia drabužius“.

 Skalbėjo darbas

Vieną ankstyvą rytmetį susiruošėme aplankyti šiuos įdomius žmones prie upės. Darbas ten jau virte virė! Drumzlinoka upės vaga nusėta didelėmis padangomis, kurias laiko vidun įdėti akmenys. Prie kiekvienos iki juosmens ar iki kelių vandenyje stovi skalbėjas ir mikliai muilina, velėja, trina.

Nešvarius skalbinius šie darbininkai susirenka apeidami gyventojus dar gerokai prieš saulėtekį. Klientai išsibarstę kokių trijų kilometrų spinduliu nuo „skalbyklos“. Drabužius vyriškis susikrauna į rankinį vežimėlį arba susuka į didžiulį ryšulį ir nešasi ant galvos. Svarbiausia, viską vienaip ar kitaip nuboginti iki upės. Atvykusįjį pasitinka choras balsų. Visi sveikina savo kalbomis, mat susirinkę iš skirtingų Afrikos vietovių. Kai kurie čia pluša jau dešimtmečius, pavyzdžiui, Brama, raumeningas daugiau nei šešiasdešimties metų vyras. Darbas upėje nesiliauja ištisus metus, išskyrus tris dienas.

Rankomis išskalbti tiek drabužių tikrai nelengva. Stebėdami, kaip vienas skalbėjas deda ant žemės savo nešulį, pagalvojome, kad išvydusi šitokią krūvą namų šeimininkė griebtųsi už galvos. Išskleidęs ryšulį, vyriškis ima skalbinius merkti. Paskui stambiu palmių aliejaus muilo gabalu juos sumuilina ir daužo į akmenį. Sunkiai įveikiamas dėmes patrina šepečiu. Kiek tokios paslaugos kainuoja? Septyni JAV centai už marškinius ir apie keturiolika už paklodę. Taigi, kad užtektų pragyvenimui, reikia išlieti nemažai prakaito.

Žiūrint į tuos kalnus skalbinių savaime kyla klausimas: kaip skalbėjai prisimena, kas kam priklauso? Iš pradžių manėme, gal daro panašiai kaip skalbėjai Indijoje, kurie naudoja slaptą ženklinimo sistemą. Bet, pasirodo, šie Afrikos darbštuoliai turi visai kitą išmonę, kuri, beje, irgi labai veiksminga.

Gidas tą būdą gerai žinojo, todėl paaiškino ir mums. Surinkinėdamas iš žmonių skalbinius faniko pirmiausia stengiasi įsidėmėti kiekvieno šeimos nario kūno sudėjimą, nes tai padeda atskirti, kas kieno. Jokių etikečių ar žymų nėra. Skalbėjas tiesiog visuose tos pačios šeimos drabužiuose suriša mazgą toje pačioje vietoje, pavyzdžiui, kairėje rankovėje, dešinėje rankovėje, apykaklėje ar juosmenyje. Kai skalbia, vienos šeimos drabužius atidžiai laiko atskirai nuo kitų. Visa tai mums pasirodė gan sudėtinga. Todėl vieno skalbėjo paklausėme, ar kada nors yra pametęs arba sumaišęs drabužius. Nustebęs jo veidas nepaliko jokių abejonių: „Faniko niekada nieko nepameta!“

Jeigu kas ketina imtis šio darbo prie Banko upės, ar gali tiesiog ateiti sau ir pradėti? Anaiptol! Yra griežta tvarka. Norintis tapti skalbėju priimamas trijų mėnesių bandomajam laikotarpiui, o kuris nors veteranas jį mokina. Per tą laiką mokinys stengiasi perprasti skalbinių įsiminimo sistemą. Jei nepavyksta, darbo teks  ieškotis kitur. O jeigu naujokas viską įsisavina, jam belieka sumokėti nedidelį įnašą, ir tada gauna asmeninę padangą su akmenimis — niekas kitas ja nesinaudos.

Muilas — iš palmių aliejaus

Naujokui rodo ir kaip tinkamai naudoti muilą, gaminamą iš palmių aliejaus, nes be muilo skalbėjas — kaip be rankų. Jis būna trijų rūšių, kurios atskiriamos pagal spalvas. Nesmarkiai suteptiems drabužiams naudojamas baltas arba geltonas, o labai purviniems — juodas. Tamsią spalvą muilui suteikia palmių aliejus, tai yra pagrindinė sudedamoji dalis. Kadangi kiekvienas faniko kasdien sunaudoja mažiausiai dešimt gabalų, netoliese dirbantys muilo gamintojai rūpinasi pastoviu tiekimu.

Apsilankėme kukliame muilo fabrikėlyje kalvos atšlaitėje šalia upės. Darbas čia prasideda šešiomis ryto. Moterys jau būna supirkusios turguje reikalingas medžiagas: tirštą palmių aliejų, kalio hidroksidą, druską, dygliuotosios anonos sultis, kokoso aliejų ir kakavos sviestą. Visi šie komponentai — natūraliai suyrantys. Juos supila į didžiulį metalinį katilą, kurį kaitina malkomis. Pavirinusios mišinį apie šešias valandas, darbininkės jį supilsto į visokius metalinius indus ir laukia, kol sukietės. Dar po kelių valandų supjausto dideliais gabalais.

Tada moteris pasiima plastikinį dubenį, prisikrauna muilo ir užsidėjusi ant galvos neša žemyn prie upės, kur triūsia faniko. Kaip ji išdalins gabalus, jeigu skalbėjai vandenyje? Moteris įbrenda iki juosmens, įmerkia dubenį ir plukdo prie kiekvieno, kuriam reikia muilo.

Darbas baigtas

Baigęs skalbti, faniko neša žlugtą prie kalvos šlaito ir dėlioja eilėmis ant žolės arba kabina ant visaip išvedžiotų virvelių. Štai iš kur tas spalvingas reginys, kurį minėjome pradžioje. O skalbėjams dabar metas šiek tiek atsipūsti. Pavakare, skalbiniams išdžiūvus, jie kiekvieną kruopščiai sulanksto, kai kuriuos palygina žarijine laidyne. Saulei leidžiantis švarius ir išlygintus pristato savininkams.

Tuomet, kai mūsų akys pirmąkart išvydo ilgas džiūstančių drabužių eiles, dar neįtarėme, kiek skalbėjų pastangų visa tai reikalauja. Todėl džiaugiamės, kad apsilankėme pas šituos Abidžano darbštuolius — nuo šiol labiau vertinsime visų pasaulio skalbėjų darbą.

[Žemėlapis 10 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

DRAMBLIO KAULO KRANTAS

[Iliustracija 12 puslapyje]

Muilo gamintoja pardavinėja muilo gabalus

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 10 puslapyje]

PhotriMicroStock™/C. Cecil