Gal kas turite pieštuką?

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO DIDŽIOJOJE BRITANIJOJE

JIS nebrangus, beveik nieko nesveria, — tik imk ir rašyk. Jį patogu laikyti kišenėje. Kad „veiktų“, jam nereikia elektros energijos; jis neišrašaluos, jo paliktas žymes lengva ištrinti. Vaikai juo mokosi rašyti, įgudę tapytojai kuria šedevrus, o daugelis mūsų turime jį po ranka, kad prireikus galėtume brūkštelėti ką į užrašus. Taip, paprastas pieštukas yra vienas prieinamiausių ir plačiausiai naudojamų rašiklių pasaulyje. Įdomi jo išradimo ir tobulinimo istorija prasideda nuo netikėto atradimo Anglijos provincijoje.

„Juodasis švinas“

XVI amžiuje Borodeilio slėnyje, esančiame Anglijos šiaurėje, dabartinio Ežerų nacionalinio parko teritorijoje, vienos kalvos šlaite buvo atkasti keistos juodos medžiagos luitai. Jie priminė anglis, tačiau buvo nedegūs; ant rašomo paviršiaus palikdavo blizgią, juodą, lengvai nutrinamą žymę. Medžiaga buvo riebi, tad žmonės jos gabalėlius apvyniodavo avies oda arba, padarę trumpas lazdeles, apsukdavo virvele. Nėra žinoma, kas pirmas sugalvojo „juodąjį šviną“ įdėti į medinius laikiklius, tačiau iki XVI amžiaus septintojo dešimtmečio Europos žemyną jau pasiekė pirmi primityvūs pieštukai.

Iš pradžių „juodasis švinas“ buvo kasamas bei eksportuojamas menininkų reikmėms, tačiau jau XVII amžiuje juo rašė kone kiekvienas. Tuo pat metu pieštukų gamintojai, stengdamiesi patobulinti šiuos rašiklius, su „juoduoju švinu“ darė įvairius bandymus. Grynas, be priemaišų, ir lengvai išgaunamas Borodeilio turtas veikiai tapo vagių bei juodosios rinkos prekybininkų taikiniu. Dėl to 1752 metais Britanijos parlamentas išleido įstatymą, kuriame buvo numatyta už šių išteklių vagystę bausti kalėjimu ar tremtimi.

 1779-aisiais švedų chemikas Karlas Šelė išsiaiškino, jog „juodasis švinas“ visai ne švinas, o minkšta grynos anglies atmaina. Po dešimties metų vokiečių geologas Abrahamas Verneris šią medžiagą pavadino grafitu. Šitas vardas kilo iš graikiško žodžio grafein, reiškiančio „rašyti“. Pasirodo, „švininiai“ pieštukai iš tikrųjų ne švininiai.

Pieštukai išpopuliarėja

Daugelį metų pieštukų gamyboje pirmavo Anglija, nes ten grafitas buvo pakankamai grynas ir jo nereikėjo papildomai apdoroti. Europietiškasis grafitas buvo prastesnis, tad pieštukų gamintojai bandė įvairiais būdais pagerinti jo kokybę. Prancūzų inžinierius Nikola Žakas Kontė sumaišė grafito miltelius su moliu, suformavo lazdeles ir išdegė krosnyje. Keisdamas grafito bei molio santykį (šitoks būdas taikomas ligi šiol) jis išgavo skirtingų juodų atspalvių. 1795 metais Kontė savo atradimą užpatentavo.

XIX amžiuje pieštukų gamyba suklestėjo. Grafito atrasta daugelyje kraštų, pavyzdžiui, Sibire, Vokietijoje, dabartinės Čekijos teritorijoje. Vokietijoje, o paskui ir Jungtinėse Valstijose, atsidarė nemažai gamyklų. Gamybos mechanizacija bei produkcijos gausa numušė kainas, tad XX amžiaus pradžioje pieštukais naudojosi netgi moksleiviai.

Šiuolaikiniai pieštukai

Kasmet pieštukų prigaminama milijardai. Jų esama pačių įmantriausių ir visokios paskirties. Įprastu mediniu pieštuku galima nubrėžti apie 55 kilometrų ilgio liniją ir parašyti 45000 žodžių. Automatiniai metaliniai ar plastikiniai pieštukai turi ploną šerdį ir jų nereikia drožti. Spalvotiems pieštukams vietoj grafito naudojami įvairiausių spalvų dažai ir pigmentai.

Universalus, patvarus, puikiai „veikiantis“ paprastas pieštukas, regis, niekada nepraras savo vertės. Taigi metams bėgant namuose ar darbe vis dar išgirsite klausimą: „Gal kas turite pieštuką?“

[Rėmelis/iliustracija 13 puslapyje]

KAIP GRAFITAS ĮDEDAMAS Į PIEŠTUKĄ?

Grafito miltelių, molio ir vandens mišinys spaudžiamas per siaurą metalinį vamzdelį ir taip gaunama į spagečius panaši ilga virvelė. Paskui ji, jau išdžiovinta, supjaustyta, išdegta krosnyje, įmerkiama į karštą aliejų ir vašką. Lengvai drožiamas medis, dažniausiai kedras, supjaustomas į pusės pieštuko storio plokšteles. Jos nuobliuojamos, vienoje pusėje išskaptuojami grioveliai. Į vienos plokštelės griovelius įdedamos grafitinės šerdys, o kita aptepama klijais ir prispaudžiama prie pirmosios. Kada klijai išdžiūsta, plokštelės supjaustomos į pieštukus. Tada šiems suteikiama norima forma, jie nušlifuojami, nudažomi, juose įspaudžiamas gamyklos ženklas bei kiti užrašai. Taip užmaskavus visas siūles pieštuku jau galima naudotis. Kartais dar prie kotelio pritvirtinamas trintukas.

[Šaltinio nuoroda]

Faber-Castell AG

[Rėmelis/iliustracija 14 puslapyje]

KOKĮ PIEŠTUKĄ PASIRINKTI?

Išsirinkti pieštuką padės ant jo įspaustos raidės ir skaičiai, nurodantys kokio kietumo ar minkštumo jis yra. Kuo minkštesnis, tuo tamsiau rašo.

HB — universalus, vidutinio kietumo.

B — minkštas. Skaičiai, kaip antai 2B ar 6B, nurodo minkštumo laipsnį: kuo didesnis skaičius, tuo šerdis minkštesnė.

H — kietas. Kuo didesnis skaičius — 2H, 4H, 6H ir taip toliau, tuo pieštukas kietesnis.

F raide žymimi pieštukai plona šerdimi.

Kai kuriose šalyse žymėjimas kitoks. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose ant pieštuko įspaustas skaičius 2 atitinka HB. Pagal šią sistemą, kuo didesnis skaičius, tuo kietesnė šerdis.