Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar mirtis tikrai visa ko pabaiga?

Ar mirtis tikrai visa ko pabaiga?

Ar mirtis tikrai visa ko pabaiga?

KO GERO, niekas žmonių tiek neglumina ir jiems tiek nerūpi, kaip klausimas, kas laukia po mirties. Ilgus tūkstantmečius šviesiausi visų laikų protai atkakliai ieškojo atsakymo. Deja, filosofinės ir mokslinės paieškos pagimdė aibę painių teorijų ir prasimanymų.

O ką galima pasakyti apie Biblijos mokymus? Kartais kai kas tvirtina, kad šioje knygoje apie mirtį ir pomirtinį būvį kalbama ne ką aiškiau. Tačiau iš tikrųjų painiavą sukėlė daugelis religijų, kurios melu ir mitais, vaizdžiai tariant, sudrumstė tyrus Biblijos mokymų vandenis. Bet jei atmesite visokiausius padavimus bei prasimanymus ir patyrinėsite, ką iš tiesų sako Biblija, rasite ne tik logišką atsakymą, bet ir viltį.

Kur buvome, kol mūsų dar nebuvo

Pasigilinkime į dvi karaliaus Saliamono mintis iš Šventojo Rašto, pacituotas ankstesniame straipsnyje. Tose eilutėse aiškiai pasakyta, jog tiek mirę žmonės, tiek nugaišę gyvuliai nieko nebežino. Taigi, anot Biblijos, mirus nėra nei veiklos, nei sąmonės, nei jausmų, nei mąstymo (Mokytojo 9:5, 6, 10).

Ar tuo sunku patikėti? Pasvarstykime. Kur yra žmogus, kol jo gyvybė dar nepradėta? Kur buvote jūs pats iki tol, kol mažytės jūsų tėvų ląstelės, iš kurių atsiradote, dar nebuvo susijungusios? Jei mūsų kūne yra kažkokia neregima esybė, kuri pergyvena mirtį, kur šioji buvo iki apvaisinimo? Iš tikrųjų neprisimename jokios ikižmogiškosios praeities, nes jos ir neturėjome. Tiesa visai paprasta — iki apvaisinimo mes tiesiog neegzistavome.

Taigi visai protinga daryti išvadą, kad mirę sąmonės nebeturime, lygiai kaip neturėjome, kol nebuvome užgimę. Kaip tik tai Dievas nusižengusiam Adomui ir pasakė: „Dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pradžios 3:19). Šiuo atžvilgiu žmonės nė kiek nesiskiria nuo gyvūnų. Todėl, turint omenyje mirusiųjų būklę, Biblijoje sakoma: „Žmogus nepranoksta gyvulio“ (Mokytojo 3:19, 20).

Ar visa tai reiškia, kad žmogui skirta gyventi tik keletą dešimtmečių ir nueiti į amžiną nebūtį? O gal vis dėlto yra kokia nors viltis?

Įgimtas troškimas gyventi

Vargu ar mirties tema kam nors maloni. Juo labiau dauguma žmonių nenori kalbėti, ir net galvoti, apie savo mirtį. Antra vertus, serialuose ir filmuose apstu kokių tik įmanoma įsivaizduoti mirties scenų, o žiniasklaida pateikia begalę reportažų apie žmonių žūtį.

Dėl viso to svetimų žmonių mirtis gali atrodyti normalus gyvenimo reiškinys. Tačiau kai mirtis pasiglemžia ką iš artimųjų arba patys žvelgiame jai į akis, tai toli gražu neatrodo normalu. Taip jaučiamės todėl, kad visi turime stiprų įgimtą troškimą gyventi. Be to, aiškiai jaučiame laiko tėkmę ir galime suprasti, kas yra amžinybė. Karalius Saliamonas rašė, jog Dievas „įdiegė amžinybę į [žmonių] širdį“ (Mokytojo 3:11). Paprastai žmogus trokšta, kad gyvenimas niekada nesibaigtų, nepriartėtų prie „finišo“. O štai gyvūnai, iš visko sprendžiant, tokio troškimo neturi. Kas yra ateitis, jiems nesuvokiama.

Neišsemiamos žmogaus galimybės

Žmogus ne vien trokšta amžinai gyventi, bet ir turi potencialą amžinai likti veiklus ir kūrybingas. Mūsų pajėgumas mokytis, regis, neturi ribų. Teigiama, kad sudėtingumu ir gebėjimu prisitaikyti žmogaus smegenims neprilygsta niekas. Kitaip nei gyvūnų, mūsų mąslus protas geba daryti išvadas ir suvokti abstrakčias sąvokas. Mokslininkai dar tik pradeda suprasti, kokios neišmatuojamos žmogaus smegenų galimybės.

Diduma nuostabių proto galių išlieka ir senstant. Neurofiziologai neseniai atskleidė, kad su amžiumi dauguma smegenų funkcijų nesutrinka. Mokslininkai, dirbantys Franklino instituto Inovacinio mokslo centre, paaiškino: „Žmogaus smegenys geba nuolatos prisitaikyti ir tarp neuronų „tiesti naujas trasas“. Naujų neuronų smegenyse randasi net ir sulaukus senyvo amžiaus. Smegenų veiklos sunkesnių sutrikimų priežastis paprastai būna liga, o atmintis ir motorika senatvėje dažniausiai susilpnėja tiesiog dėl menko fizinio ir protinio veiklumo.“

Kitaip tariant, jeigu nuolat lavintume savo protą ir smegenų veikla nesutriktų dėl kokios nors ligos, smegenys galėtų funkcionuoti neribotai. Molekulinės biologijos specialistas, vienas iš DNR fizinės struktūros atradėjų Džeimsas Vatsonas sako: „Smegenys yra pats sudėtingiausias darinys, kokį tik esame aptikę visatoje.“ Kaip savo knygoje aiškina neurofiziologas Džeraldas Edelmanas, degtuko galvutės dydžio smegenų dalelėje „yra maždaug milijardas neuronų jungčių, kurių kombinacijų gali būti tiesiog hiperastronominis skaičius — vienetas su milijonais nulių“.

Tad argi logiška, kad tokiu potencialu apdovanoti žmonės gyvena vos keletą dešimtmečių? Tai būtų lygiai taip absurdiška, kaip galingu lokomotyvu su daugybe prekinių vagonų pavežti vienintelę smiltelę vos kelis centimetrus! Kodėl gi tuomet turime tokį milžinišką gebėjimą kūrybiškai mąstyti ir mokytis? O gal vis dėlto žmogus, priešingai nei gyvūnai, apskritai neturėtų mirti? Gal buvome sukurti gyventi amžinai?

Gyvybės davėjas suteikia viltį

Mūsų įgimtas troškimas gyventi ir neišmatuojamas mokslumas veda prie logiškos išvados: žmogus sukurtas gyventi daug ilgiau nei tik 70 ar 80 metų. O padarę šią išvadą negalime nepadaryti ir kitos, — kad yra visa ko Sumanytojas, Kūrėjas, Dievas. Tai patvirtina nekintami visatos dėsniai ir beribis gyvybės žemėje sudėtingumas.

Bet jeigu Dievas davė mums potencialą gyventi amžinai, kodėl gi mirštame? Ir kas su mumis atsitinka mirus? Ar Dievas yra numatęs grąžinti mirusiesiems gyvybę? Būtų protinga manyti, kad išmintingas ir galingas Dievas mums atsakytų į šiuos klausimus. Ir jis tai padarė. Pažiūrėkime, kas sakoma Šventajame Rašte.

Žmogui nebuvo Dievo skirta mirti. Iš to, kaip Biblijoje pirmą kartą paminėta mirtis, galime suprasti, jog Dievas nebuvo skyręs žmogui mirti. Kaip rašoma Pradžios knygoje, Dievas suteikė pirmajai žmonių porai, Adomui ir Ievai, progą parodyti jam meilę ir ištikimybę. Jis davė jiems nesunkų išbandymą — uždraudė valgyti vaisius nuo vieno medžio ir pridūrė: „Kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pradžios 2:17). Adomas su Ieva būtų mirę tik tada, jeigu būtų sulaužę šį draudimą. Iš Biblijos sužinome, kad jie neatlaikė išbandymo, todėl mirė. Taip į žmonių šeimą įsibrovė netobulumas ir mirtis.

Biblijoje mirtis prilyginama miegui. Joje kalbama apie „mirties miegą“ (Psalmyno 13:4 [13:3, Brb]). Prieš prikeldamas iš mirties savo draugą Lozorių, Jėzus apaštalams paaiškino: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti.“ Jėzus kaip tik tą ir padarė! Biblijoje rašoma, kad jam pašaukus „numirėlis išėjo iš kapo“ — Lozorius vėl buvo gyvas! (Jono 11:11, 38-44)

Kodėl Jėzus apie mirtį kalbėjo tarsi apie miegą? Miegantis žmogus yra neveiklus. Giliai įmigęs jis nereaguoja į aplinką, nejaučia laiko tėkmės, jo nekamuoja jokie skausmai. Panašiai ir miręs žmogus nieko negali veikti ar jausti. Bet šis palyginimas rodo dar kai ką. Užmigdamas žinai, kad prabusi. Biblijoje sakoma, jog būtent taip atsitiks ir su mirusiaisiais.

Pats Kūrėjas žada: „Aš išpirksiu juos iš mirusiųjų buveinės galios, išgelbėsiu nuo mirties. Mirtie, Aš būsiu tavo galas, mirusiųjų buveine, Aš būsiu tavo sunaikinimas“ (Ozėjo 13:14, Brb). Kitoje Biblijos pranašystėje patikinama, kad Dievas „visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų“ (Izaijo 25:8). Mirusiųjų sugrąžinimas gyventi vadinamas prikėlimu.

Kur prikeltieji gyvens? Kaip jau kalbėjome, žmonės turi įgimtą troškimą gyventi ir niekada nemirti. Kur norėtumėte amžiais gyventi? Ar jus paguostų mintis, kad po mirties jūsų gyvybė susilies su kažkokia neaiškia visuotine gyvybės jėga, kaip moko kai kurios religijos? Ar norėtumėte atgimti kitu asmeniu, nieko neprisimenančiu iš ankstesnio gyvenimo? Ar patiktų persikūnyti į gyvūną arba medį? Jei galėtumėte rinktis, ar iš tiesų norėtumėte gyventi ten, kur žmonėms viskas neįprasta ir nėra jokių žemiškų džiaugsmų?

O gal vis dėlto jums būtų maloniau gyventi puikiomis sąlygomis žemės rojuje? Kaip tik apie tokią viltį — amžinai džiaugtis gyvenimu čia, žemėje, — ir kalba Biblija. Būtent šiam tikslui Dievas ir sukūrė žemę. Ji turėjo tapti namais tiems, kurie jį mylės ir džiaugsmingai tarnaus jam amžinai. Štai kodėl Biblijoje žadama: „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“ (Psalmyno 37:29, Brb; Izaijo 45:18; 65:21-24).

Kada vyks prikėlimas? Tai, kad mirtis prilyginama miegui, rodo, jog asmuo paprastai nėra prikeliamas iškart, kai numiršta. Nuo mirties iki prikėlimo yra laiko tarpas, kai žmogus „miega“. Bibliniais laikais žmogus, vardu Jobas, klausė: „Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“ Paskui atsakė: „Lauksiu [kape] permainos. Tu [Dieve] šauksi, ir aš atsiliepsiu“ (Jobo 14:14, 15; Brb). Kaip visi džiūgausime atėjus metui, kai vėl išvysime prikeltus artimuosius!

Nereikia gyventi baimėje

Aišku, mirtis baugina, net jei žinome Biblijos teikiamą viltį. Nejauku pagalvojus, kokį skausmą ir sielvartą gali atnešti artėjanti mirtis. Ir visai suprantama, kad bijome netekti artimo žmogaus. Taip pat natūralu būgštauti, jog mūsų pačių mirtis gali sukelti daug širdgėlos artimiesiems.

Vis dėlto atskleisdama, kas iš tikrųjų atsitinka su mirusiaisiais, Biblija padeda atsikratyti liguistos mirties baimės. Nebereikia bijoti, kad po mirties būsime demonų kankinami ugningame pragare arba kad pateksime į tamsų šmėklų pasaulį, kur esą žmonių sielos amžinai klajoja nerasdamos atilsio. Ir tikrai nereikia baimintis ir galvoti, kad ateityje mūsų laukia amžina nebūtis. Kodėl? Todėl, kad Dievas pažada sugrąžinti į gyvenimą žemėje visus, kuriuos saugo savo beribėje atmintyje. Biblija tai užtikrina tokiais žodžiais: „Mūsų Dievas — mus gelbėjantis Dievas. Viešpats Dievas gali išgelbėti iš mirties“ (Psalmyno 68:20, Brb).

[Anotacija 5 puslapyje]

„Dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pradžios 3:19).

[Anotacija 6 puslapyje]

„[Dievas] įdiegė amžinybę į jų širdį“ (Mokytojo 3:11).

[Rėmelis/iliustracija 8 puslapyje]

KUR JUMS RASTI KITUS ATSAKYMUS

Tiesa, šiuose straipsniuose išnagrinėti viską apie mirtį ir prikėlimą nebuvo įmanoma. Atsakymus į kitus svarbius klausimus daug kas gavo drauge su Jehovos liudytojais studijuodami Bibliją. To imtis skatiname ir jus. Štai keli įdomūs klausimai:

▪ Ką reiškia Biblijoje vartojamos sąvokos „pragaras“ ir „ugnies ežeras“?

▪ Jei ugningojo pragaro nėra, kaip tada baudžiami blogi žmonės?

▪ Biblijoje rašoma, kad žmogui mirštant kūną palieka dvasia. Kas ji yra?

▪ Kodėl daug kas teigia bendravę su mirusiaisiais?

▪ Ką reiškia Biblijoje vartojamas žodis „siela“?

▪ Kada žemėje bus rojus ir prasidės mirusiųjų prikėlimas?

▪ Ar bus prikelti visi mirusieji, neatsižvelgiant į tai, kaip jie elgėsi būdami gyvi?

Iš paskutinio šio žurnalo puslapio sužinosite, kaip gauti aiškius, Biblija pagrįstus atsakymus į kiekvieną čia pateiktą klausimą.

[Iliustracija 7 puslapyje]

Jėzus pasakė, kad Lozorių pažadins

[Iliustracija 8, 9 puslapiuose]

Įsivaizduokite, kaip džiūgausite, kai jūsų artimieji bus prikelti!