Kaip garsinamas Dievo vardas

PSALMININKAS Dovydas giedojo: „Šlovinsiu Dievo vardą giesme.“ Jis žinojo Dievo vardą, taigi ragino: „Garbinkite Viešpatį [„Jehovą“, NW], Izraelio Dievą! [...] Garbinkite jo šlovingą vardą“ (Psalmyno 69:31 [69:30, Brb]; 72:18, 19). Dievo vardas yra Jehova ir hebrajiškai rašomas keturraidžiu יהוה. Biblijoje jis pavartotas apie 7000 kartų.

Pastaraisiais šimtmečiais Dievo vardas buvo vartojamas ir kitur, ne tik Biblijoje. Pavyzdžiui, lotyniška frazė Benedictus Sit Iehova Deus,  reiškianti „Tebūna šlovinamas Jehova Dievas“, įspausta auksinėse monetose, daugelį metų kaldintose Šveicarijoje [1]. Per paskutinius kelis šimtmečius išleista daugiau kaip tūkstantis įvairiausių monetų, medalių ir žetonų su Dievo vardu hebrajų ir lotynų kalbomis.

Kodėl Dievo vardui buvo skiriama tiek dėmesio, kaip rodo pavyzdžiai šiuose puslapiuose?

Kodėl jiems prireikė Dievo vardo?

Nuo XVI amžiaus visoje Vakarų Europoje tarp Romos katalikų ir protestantų reformatų liepsnojo religiniai karai. Kelios Ispanijai priklausančios provincijos persimetė nuo dominuojančios Katalikų bažnyčios prie Reformatų. Kilo religinis pilietinis karas. Tad siekiant parodyti, esą Dievas remia vieną ar kitą pusę, buvo kaldinamos monetos su jo vardu.

Dievo vardas monetose

Monetų štampų graveriai Dievo vardą, Jehova, išraižydavo keturiomis hebrajiškomis raidėmis, vadinamomis tetragrama. Lietuviškai jos transliteruojamos JHVH. Paprastai graveriai, kaip ir daugelis kitų, skaityti hebrajiškai nemokėjo. Tad ruošiant vis naujus štampus atsirado skirtingų tetragramos variantų.

Švedai monetą su Dievo vardu nusikaldino apie 1568 metus [2], o škotai — apie 1591-uosius. XVI amžiaus pabaigoje—XVII amžiaus pradžioje Švedijos karalius Karolis IX kaldino monetas su įvairiomis Dievo vardo formomis: Ihehova, Iehova, Iehovah [3]. Netgi išleido įspūdingų auksinių monetų, kurių kiekvienos vertė viršijo darbininko keturių mėnesių užmokestį.

Danijos ir Norvegijos karaliaus Kristijono IV valdymo metais (1588—1648) buvo nukaldinta per 60 skirtingų monetų, gavusių pavadinimą Jehovataler (Jehovos monetos). XVII amžiaus viduryje tokių monetų būta Lenkijoje ir Šveicarijoje, atsirado jų ir Vokietijoje.

 Per Trisdešimties metų karą (1618—1648), kilusį Europoje dėl religinių nesutarimų, panašių monetų labai padaugėjo. Laimėjęs Breitenfeldo mūšį 1631 metais, Švedijos karalius Gustavas II Adolfas irgi nukaldino monetų su tetragrama [4] — Erfurte, Fiurte, Maince ir Viurcburge. Maždaug tuo pat metu jo pavyzdžiu pasekė ir kunigaikštystės sąjungininkės.

Monetas, medalius ir žetonus su Dievo vardu Austrija, Meksika, Prancūzija, Rusija ir kitos šalys vis dar kaldino maždaug pusantro šimtmečio po pasibaisėtino Trisdešimties metų karo. Tačiau XVIII amžiaus pradžioje Dievo vardas monetose pasirodydavo vis rečiau ir ilgainiui monetų štampuose beveik nebebuvo graviruojamas.

Dievo vardas garsinamas deramai

Nors šiandien Jehovos vardas banknotuose ir monetose nespausdinamas, jis garsinamas kaip niekad plačiai. Dievas nuo seno išsirinko tautą jam tarnauti ir jai pasakė: „Jūs mano liudytojai [...]. Aš esu Dievas“ (Izaijo 43:12). Jokia moneta tiesos apie Jehovą nepaliudys. Priešingai, kaldindami Dievo vardą monetose valdovai, galima sakyti, skleidė apie jį melą — tvirtino, kad Dievas remia juos žiauriuose karuose. Tačiau šiandien yra žmonių, kurie jo vardą garsina deramai.

Jehovos liudytojai skatina jus sužinoti daugiau apie tikrąjį Dievą ir ką reiškia jo vardas. Vienas psalmininkas sako: „Tegul jie žino, kad tu vienas, kurio vardas Viešpats [„Jehova“, NW], esi Aukščiausiasis visai žemei!“ (Psalmyno 83:18, Jr). Kaip svarbu pažinti Jehovą, savo maldoje atskleidė jo brangusis Sūnus: „Amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją“ (Jono 17:3).

[Iliustracija 20, 21 puslapiuose]

Monetų štampų graverio įrankiai

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 20 puslapyje]

Moneta 1 ir įrankiai: Hans-Peter-Marquardt.net; moneta 2: Mit freundlicher Genehmigung Sammlung Julius Hagander

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 21 puslapyje]

Monetos 3 ir 4: Mit freundlicher Genehmigung Sammlung Julius Hagander