Pažintis su operos vokalu

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ITALIJOJE

DAINININKAS stovi atlašiai, aukštai pakėlęs galvą, atstatęs krūtinę. Jo veidas ramus. Orkestrui sugrojus trumpą uvertiūrą, tenoras uždainuoja taip lauktą ariją. Garsai iš jo lūpų liejasi lengvai, tarsi savaime, ir melodija, regis, sklinda ne iš paties dainininko, o iš jį supančios erdvės. Arijai pasibaigus salėje nugriaudi audringi plojimai.

Opera yra dramos kūrinys, atliekamas dainininkų ir orkestro. Ar jums patinka opera? Ar teko jos klausytis operos teatre? Kaip, jūsų manymu, operos dainininkas geba dainuoti tokiu nuostabiu balsu?

 Balsas — muzikos instrumentas

Balsas yra nuostabi Dievo dovana. Jį galima vadinti tikru muzikos instrumentu. Nors retas kuris galėtų būti operos atlikėjas, daugeliui dainuoti taip pat įgimta, kaip valgyti ar miegoti. Todėl nesvarbu sekasi jums dainuoti ar ne, greičiausiai norėsite iš arčiau pažvelgti, kaip šis nepaprastas „instrumentas“ veikia.

Organas, kuriuo išgaunamas garsas, yra gerklėje ir vadinamas gerklomis. Jas sudaro kremzlinis vamzdelis su dviem nedidelėmis raumenų klostėmis viduje. Tai balso stygos. Kaip garsas išgaunamas? Ramiai kvėpuojant balso stygos būna atsipalaidavusios ir kvėpuojamojoje gerklėje susidaro trikampė balsaskylė. Kai žmogus dainuoja, oro slėgis gerklose padidėja ir balsaskylė susiaurėja. Tai verčia balso klostes vibruoti, o vibruodamos jos skleidžia garsą. Kuo labiau balso klostės išsitempia, tuo labiau padidėja jų virpėjimo dažnis ir skleidžiamo garso aukštis. Ir priešingai, oro slėgiui sumažėjus, balso klostės atsipalaiduoja, balsaskylė praplatėja, vibravimų dažnis sumažėja ir garsas darosi žemesnis.

Dainavimo technika ir kūno sudėjimas

Jaunystėje Enrikas Karuzas turėjo puikų balsą, bet šiam trūko stiprumo. Lavinamas balsas stiprėjo. Gražus balsas — įgimta dovana, bet operos dainininkui reikia išmanyti ir apie atlikimo techniką. Dainininkas turi išmokti kvėpuoti, kad pakaktų oro, ir žinoti, kaip tą oro kiekį paskirstyti. Pasakojama, kad garsus XVIII amžiaus dainininkas Karlas Broskis, žinomas kaip Farinelis, vienu atsikvėpimu galėjo išdainuoti 150 natų.

Be to, operos dainininkas turi išmokti sustiprinti balsą, kaip rezonuojamąją ertmę panaudodamas savo kūną. Pasak kai kurių specialistų, dainuojant žemesnes natas tą funkciją atlieka krūtinės ląsta, aukštesnes — žandikauliai ir veido kaulų ertmės.

Daugeliui atrodo, kad dainuojama vien gerkle. Vis dėlto teisingai pastebėta, jog dainuoja visas kūnas — ta prasme, kad tam reikia viso kūno energijos. Būtina išmokti koordinuoti visų kūno dalių raumenų įtempimą. Dainavimas operoje reikalauja daug energijos ir fizinių jėgų. Galbūt todėl kai kurie operos dainininkai yra apkūnūs. Marija Kalas buvo viena iš garsiausių XX amžiaus operos dainininkių. Daugelio nuomone, jos balsas nublanko dėl to, kad laikydamasi griežtos dietos per trumpą laiką numetė nemažai svorio.

Operinio dainavimo istorija

Laikui bėgant keitėsi tiek operinio dainavimo maniera, tiek pati atlikimo technika. Štai tik pora pavyzdžių. Kai opera iš koplyčių ar kitų nedidelių patalpų persikėlė į operos teatrus, negarsų, subtilų, daug fizinių pastangų nereikalaujantį dainavimą pakeitė dainavimas, balsą sustiprinant natūraliais kūno rezonatoriais. Šias permainas dar labiau paskatino ir tai, kad nedidelius orkestrus, kuriems muziką kūrė Mocartas, pakeitė gerokai didesni, groję Verdžio ir Vagnerio kūrinius. XVII—XVIII ir iš dalies XIX amžiuje operoje pradėtas daug labiau vertinti dainininko virtuoziškumas nei muzikinis akompanimentas. O XIX amžiaus antrojoje pusėje ir XX amžiaus pradžioje operos stilius buvo jau visai kitoks. Nors vokalas operoje ir liko svarbus, jau nebebuvo laikomas svarbesniu už kitus būtinus jos elementus.

Operos atvertos galimybės daugelį skatino kurti. Nepamirštamą muziką, jaudinančią iki pat širdies gelmių, kūrė daug žymių kompozitorių. Štai tik keli iš jų: Paizielas, Čimaroza, Gliukas, Mocartas, Donicetis, Rosinis, Belinis, Vagneris, Verdis, Pučinis, Bizė, Mejerberis, Maskanjis.

Kai muzikai aukojama per daug

Operos vokalo istorijoje būta ir liūdnų epizodų. Pagalvokime kad ir apie kastratus,  kurie ilgiau nei šimtmetį buvo pagrindiniai atlikėjai italų operos scenoje. * Norint išsaugoti aukštus ir itin plataus diapazono berniukų balsus, iki lytinės brandos juos iškastruodavo. „Dėl to kalta Bažnyčia, — sako Gvidas Tartonis, — uždraudusi moterims [...] dainuoti koplyčiose“ ir taip paskatinusi tokią praktiką.

Garsūs operos dainininkai tapo žvaigždėmis, ir kai kurie gerbėjai ėmė juos kone dievinti. Vienas tokio aukštinimo pavyzdys — Lučiano Pavaročio laidotuvės. Marija Kalas buvo vadinama La Divina (dieviškąja), o Džoana Saderland — La Stupenda (nuostabiąja). Tačiau jei operinis dainavimas ir tapo toks populiarus, tai tik dėl to, kad šis vokalinis menas jaudina klausytojus.

Galbūt kada ir jūs išgirsite soprano dainuojamą kokią žinomą ariją. Tuomet pamąstykite, kiek triūso ir savidrausmės reikėjo tokiam balsui išlavinti. Gal tada sutiksite su vienu rašytoju, pasakiusiu, kad operoje „žodžiai susilieja su muzika, o poezija įgauna [...] melodijos sparnus“.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 12 puslapyje]

KAI KURIE BALSO TIPAI

Koloratūrinis sopranas. Moteriškas balsas, lengvai išgaunantis aukštų natų treles. Šiuo balsu dažniausiai dainuoja žaismingas, šmaikštus personažas.

Lyrinis sopranas. Sodresnis moteriškas balsas. Juo dainuoja sentimentalus ar romantiškas personažas.

Dramatinis sopranas. Dar sodresnis moteriškas balsas. Tokį balsą turinčiai dainininkei skiriamas dramatinis vaidmuo.

Mecosopranas. Už dramatinį sopraną dar sodresnis ir tamsesnio tembro moteriškas balsas. Tokio balso dainininkė atlieka pagyvenusios moters arba kontrastingą sopranui vaidmenį.

Kontraltas. Retas moteriškas balsas. Skiriami tie patys vaidmenys kaip ir mecosopranui.

Tenoras. Vyriškas balsas, analogiškas sopranui, — šviesaus tembro, lyrinis, dramatinis. Tokį balsą turintis dainininkas dažnai atlieka įsimylėjėlio ar didvyrio vaidmenį.

Baritonas. Tarpinis balsas tarp tenoro ir boso. Jam skiriamas brolio, tėvo ar varžovo vaidmuo.

Bosas. Žemiausias vyriškas balsas, skirstomas į tris kategorijas: komiškasis (basso buffo), aukštasis, arba pirmasis (cantante), ir žemasis, arba antrasis (profundo). Pirmasis tinka žaismingiems, šmaikštiems personažams; antrasis — sentimentaliems vaidmenims ir trečiasis — gilius jausmus perteikiantiems personažams.

[Iliustracija 10 puslapyje]

Operos scena

[Iliustracija 10 puslapyje]

Operos teatras

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 10 puslapyje]

Scena: Philip Groshong for The Cincinnati Opera; teatras: Courtesy of Tourism Office of Budapest