Kodėl mes egzistuojame?

Kokia mūsų gyvenimo prasmė?

PRIE šių dažnai keliamų klausimų daugelis pridurtų dar vieną: ar galime tikėtis ko nors daugiau, nei tiesiog nugyventi tuos trumpus 70 ar 80 metų ir mirti? (Psalmyno 90:9, 10)

Galbūt tokie klausimai niekada mūsų taip nekamuoja, kaip tuomet, kai suvokiame, koks iš tiesų trumpas yra žmogaus gyvenimas. Žinoma, kad imtume galvoti, kodėl egzistuojame, nebūtina žvelgti mirčiai į akis. Akstinas tokiam pasvarstymui gali būti ir nusivylimas. O kai kuriems tokie klausimai kyla apmąstant nueitą gyvenimo kelią.

Deivas turėjo pelningą darbą, puikų butą ir daug draugų, su kuriais mėgo leisti laiką. Jis pasakoja: „Kartą vėlai vakare eidamas namo iš pobūvio staiga pagalvojau: „Ar tai ir yra gyvenimas? Tiesiog trumpai pagyventi ir paskui mirti? O gal vis dėlto yra kažkas geresnio?“ Tuo momentu labai aiškiai pajutau, kaip gyvenu tuščiai.“

Holokausto baisumus patyręs Viktoras Franklis savo knygoje Man’s Search for Meaning atkreipė dėmesį į tai, jog kai kuriems nuo holokausto nukentėjusiems jo amžininkams toks klausimas kilo po to, kai buvo išlaisvinti iš koncentracijos stovyklų. Ne vienas grįžęs namo sužinojo, kad artimųjų nebėra gyvų. Franklis rašė: „Vargas tam, kas sulaukęs išsvajotosios dienos pamatė, jog viskas yra visiškai kitaip nei tikėjosi!“

Kam kyla šis klausimas

Troškimas išsiaiškinti, kodėl egzistuojame, būdingas kiekvienai žmonių kartai. Apie tai, kaip žmonės ieškojo gyvenimo prasmės, galima perskaityti Biblijoje. Praradęs turtą, vaikus, kankinamas veriančio skausmo Jobas klausė: „Kodėl aš nemiriau gimdamas, kodėl, išėjęs iš įsčių, nežuvau?“ (Jobo 3:11).

Panašiai jautėsi ir pranašas Elijas. Sielodamasis, kad iš jį supančių  žmonių jis vienintelis tarnauja Dievui, Elijas meldė: „Gana! [...] Imk Viešpatie, imk mano gyvastį“ (1 Karalių 19:4). Tokie jausmai gerai pažįstami daugeliui. Juk Elijas, kaip apie jį rašoma Biblijoje, buvo žmogus, turintis tokius pat jausmus, kaip ir mes (Jokūbo 5:17, Brb).

Sėkminga kelionė per gyvenimą

Gyvenimas neretai prilyginamas kelionei. Panašiai kaip leisdamiesi į žygį kartais neplanuojame, kur konkrečiai atsidursime, gyvenimą irgi galima nugyventi neieškant jo tikrosios prasmės. Jei laikotės būtent tokios nuostatos, vieno žinomo rašytojo Stiveno R. Kovio žodžiais tariant, galite patekti į spąstus — tapti priklausomi nuo užimtumo. Jis rašė, jog žmonės, kuriems taip nutiko, „staiga suvokia, kad jų pergalės yra menkavertės, o dėl jų paaukoti dalykai buvę kur kas vertingesni, negu kad atrodė iš pradžių“.

Argi nesutiksite, kad keliaujant ne ta kryptimi didinti greitį yra beprasmiška? Panašiai ir pastangos įprasminti gyvenimą tiesiog didinant užimtumą atneš vien tuštumą, o ne tikrąjį pasitenkinimą.

Kad ir kokio amžiaus esame ar kokioje kultūrinėje aplinkoje užaugome, visus mus sieja troškimas suprasti, kodėl gyvename. Toks troškimas paaiškinamas tuo, kad kiekvienas turime vieną be galo svarbų dvasinį poreikį, kuris gali likti nepasotintas net ir tada, kai nieko nestokojame materialiai. Pažiūrėkime, kaip kai kurie žmonės, ieškodami gyvenimo prasmės, bandė šį poreikį patenkinti.

[Anotacija 4 puslapyje]

Pastangos įprasminti gyvenimą tiesiog didinant užimtumą atneš vien tuštumą, o ne tikrąjį pasitenkinimą

[Iliustracija 3 puslapyje]

Jobas klausė, kodėl jis gimė

[Iliustracija 4 puslapyje]

Elijas turėjo tokius pat jausmus, kaip ir mes