Idealus Žemės „adresas“

ADRESAS paprastai susideda iš šalies, miesto ir gatvės. Palyginimui Paukščių Tako galaktiką pavadinkime „šalimi“, Saulės sistemą — „miestu“, orbitą, kuria Žemė skrieja Saulės sistemos viduje, — „gatve“. Pasiekimai astronomijos ir fizikos srityje mokslininkams leido atskleisti daug įspūdingų faktų apie mažyčio visatos taškelio, kuriame gyvename, privalumus.

Pradėkime nuo to, kad „miestas“ — mūsų Saulės sistema — yra toje Paukščių Tako srityje, kurią daugelis mokslininkų vadina gyvybei egzistuoti palankia galaktikos zona. Tai zona, nutolusi maždaug 28000 šviesmečių nuo galaktikos centro. Joje yra būtent tiek ir tokių cheminių elementų, kokių reikia palaikyti gyvybei. Toliau nuo galaktikos centro tų elementų per mažai, arčiau — dėl aukštesnio, potencialiai mirtino radiacijos lygio ir kitokių veiksnių sąlygos gyvybei egzistuoti būtų pernelyg pavojingos. „Gyvename „prestižiškiausiame rajone“, — rašoma žurnale Scientific American.

Ideali „gatvė“

Ne mažiau „prestižinė“ yra ir „gatvė“, arba orbita, kuria Žemė juda mūsų Saulės sistemos „mieste“. Maždaug 150 milijonų kilometrų nuo Saulės nutolusi Žemės orbita yra mokslininkų vadinamoje gyvybei egzistuoti palankioje zonoje aplink žvaigždę, — erdvėje, kur gyvybė nei iššąla, nei žūsta nuo karščio. Be to, Žemės orbita artima apskritimui, todėl mūsų planeta visus metus yra beveik vienodai nutolusi nuo Saulės.

Saulė — puiki „jėgainė“: dirba stabiliai, yra optimalaus dydžio ir išspinduliuoja kaip tik tiek energijos, kiek reikia. Todėl ne veltui ji vadinama „ypatingąja žvaigžde“.

Geriausias kaimynas

Jei turėtumėte parinkti Žemei artimiausią kaimyną, geresnio už Mėnulį nerastumėte. Jo skersmuo šiek tiek viršija ketvirtadalį Žemės skersmens. Taigi, turint omenyje kitas mūsų Saulės sistemos planetas ir jų palydovus, Mėnulis, lyginant su Žeme, neįprastai didelis. Ir taip yra neatsitiktinai.

Viena, Mėnulis sukelia vandenynų potvynius bei atoslūgius, kurie gyvybiškai svarbūs planetos ekosistemoms. Be to, jis turi įtakos stabiliam Žemės sukimuisi aplink ašį. Jeigu šio specialiai pritaikyto palydovo nebūtų, mūsų planeta vartytųsi kaip vilkelis, gal, panašiai kaip ir šis, apsiverstų aukštyn kojomis arba nuvirstų  ant šono! Tuomet potvynių, klimato ir kitokių pokyčių padariniai būtų katastrofiški.

Optimaliausias Žemės posvyris ir sukimosi greitis

Žemė skrieja pasvirusi 23,5 laipsnio. Dėl to keičiasi metų laikai, vyrauja vidutinės temperatūros, turime klimato juostų įvairovę. „Mūsų planetos ašis, regis, pasvirusi kaip tik tiek, kiek reikia“, — rašoma knygoje Rare Earth—Why Complex Life Is Uncommon in the Universe.

Be to, Žemė aplink savo ašį sukasi taip, kad dienos ir nakties trukmė yra tiesiog ideali. Jeigu apsisukimo periodas būtų daug ilgesnis, Saulės pusėje viskas iškeptų, o priešingoje — sušaltų. Ir atvirkščiai: jeigu para būtų trumpesnė, gal vos kelių valandų, dėl greito planetos sukimosi nepaliaujamai siaustų stiprios vėtros ir pasireikštų kitokie žalingi padariniai.

Taigi viskas, pradedant mūsų planetos „adresu“ ir baigiant jos sukimosi greičiu bei artimiausio palydovo kaimynyste, akivaizdžiai rodo, jog tai rūpestingai suprojektuota išmintingo Kūrėjo. * Fizikas evoliucionistas Polis Deivisas sako: „Net ateistinių pažiūrų mokslininkus nepaprastai žavi visatos mastai, didingumas, darna, grožis ir joje regimas genialumas.“

Ar šitoks genialumas paaiškinamas aklu atsitiktinumu, ar vis dėlto rodo, jog viskas buvo tikslingai suprojektuota? Turėkite šį klausimą omenyje, kai kitame straipsnelyje skaitysite apie du nuostabą keliančius skydus, saugančius gyvybę Žemėje nuo kosminėje erdvėje tykančių pavojų.

[Išnaša]

[Rėmelis 5 puslapyje]

AR JŪS LEKIATE GREIČIAU UŽ KULKĄ?

Kol baigsite skaityti šį rėmelį, jau būsite nukeliavęs tūkstančius kilometrų, beje, be menkiausio krestelėjimo! Ir štai kodėl.

Žemė, kurios pusiaujo ilgis — 40000 kilometrų, aplink savo ašį apsisuka per 24 valandas. Vadinasi, jei stovėtumėte ties pusiauju arba netoli jo, kartu su Žeme suktumėtės maždaug 1600 kilometrų per valandą greičiu. (Suprantama, ašigaliai sukasi vietoje.)

Mūsų planeta 30 kilometrų per sekundę greičiu skrieja orbita aplink Saulę, o pati Saulės sistema stulbinančiu 249 kilometrų per sekundę greičiu — aplink Paukščių Tako galaktikos centrą. Kulka gi per sekundę tenulekia vos apie pusantro kilometro.

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 4 puslapyje]

Paukščių Takas: NASA/JPL/Caltech

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 5 puslapyje]

Žemė: Based on NASA/Visible Earth imagery