Mano rausvoji knygelė

Papasakojo Sintija Niuvel

KAI buvau septynerių, viena mergaitė Šriveporto (JAV, Luizianos valstija) mokyklos autobuse pasiūlė man mažą rausvą knygelę „Klausykis Didžiojo Mokytojo“. Ji pridūrė, jog knygą atiduos už penkiasdešimt centų. Taigi užėjome pas mane į namus, ir abi atskaičiavome lygiai tiek monetėlių.

Tą rausvąją knygelę aš tiesiog pamilau. Netrukus susirgau ir atsidūriau ligoninėje. Norėdami mane paguosti namiškiai paskaitydavo iš mano pamėgtos knygutės. Paaugusi aš vis rečiau ir rečiau ją skaičiau, nes ji juk skirta vaikams. Iš tos knygos sužinojau svarbių dalykų, tačiau gilesnio supratimo trūko. Ieškodama paaiškinimų iš Biblijos, kiekvieną savaitę nusprendžiau apsilankyti vis kitoje bažnyčioje. Deja, aiškių atsakymų niekur negavau.

Kai pradėjau lankyti vidurinę mokyklą, religija jau nebuvo man tokia svarbi, bet vis dar troškau Biblijos žinių ir nuolat ją skaičiau. Kartą pastebėjau, kad viena bendraklasė nedalyvauja patriotinėje ceremonijoje. Pasiteiravau kodėl, o ji pasakė: „Aš jau prisiekiau, jog būsiu ištikima Jehovai, tai kaipgi tuo pačiu metu galėčiau būti ištikima Dievui ir vėliavai?“ Kaip logiška! „Bet kas yra Jehova?“ — svarsčiau.

Į kiekvieną mano klausimą ta mergaitė atsakė remdamasi Biblija. O aš stebėjausi, iš kur ji visa tai žino. Mes juk bendraamžės, bet taip kaip ji neišmanau Biblijos. Dar pridūrė: „Biblijos žinių mokausi Karalystės salėje.“ Labai apsidžiaugiau, kai ji pakvietė mane į sueigą sekmadienį. Anksčiau maniau, kad buvau visose miestelio bažnyčiose, o Jehovos liudytojų Karalystės salę, pasirodo, praleidau. Tą sekmadienį iškart supratau, jog radau vietą, kur mokoma Biblijos tiesų.

Po sueigos nuėjau prie literatūros stalo ir, žiū, ant viršutinės lentynos — mano rausvoji knygelė! Dešimt metų praėjo nuo tada, kai autobuse gavau tą knygą, tačiau, kas ją davė, buvau jau pamiršusi. Bet dabar prisiminiau — tai buvo Nensi, ta pati, kuri šiandien mane pakvietė į sueigą!

Nuo to laiko kas savaitę studijavau Bibliją ir dariau greitą pažangą. Iš rausvosios knygelės buvau tiek daug sužinojusi, kad per studijas iškart suprasdavau visus Biblijos mokymus. Netrukus savo gyvenimą paaukojau Jehovai ir 1985-aisiais, būdama  aštuoniolikos, pasikrikštijau. Tuo metu Nensi buvo persikėlusi gyventi į Floridą, ir mūsų ryšys nutrūko.

Po kelerių metų ištekėjau. 1991-aisiais abu su vyru Driu pradėjome tarnauti pionieriais viename miestelyje Teksaso rytuose. Bet kaip gyvena Nensi, neturėjau nė menkiausio supratimo. Ir štai vieną vakarą, beskaitydama 1992-ųjų gruodžio mėnesio 1-osios dienos Sargybos bokštą, sušukau: „Suradau Nensi! Aš ją radau!“ Ji buvo ten, Gileado mokyklos absolventų nuotraukoje, kartu su vyru Niku Simoneliu. Juos abu paskyrė misionieriais į Ekvadorą (Pietų Amerika).

2006-aisiais pasisiūlėme tarnauti savanoriais Jehovos liudytojų tarptautinėse statybose. Kaip apsidžiaugėme, kai gavome savo pirmąjį paskyrimą į Ekvadorą dirbti filialo plėtros statybose! Ir štai mūsų pirmąją dieną filiale pamatau atskubančią Nensi! Ji ten apsilankė visai atsitiktinai. Abi apsikabinome. Vėl buvome drauge po 32 metų. Tiek laiko praėjo nuo tada, kai gavau rausvąją knygelę. Kokia dėkinga esu Jehovai už tą knygą ir už mažą mergaitę, pasiūliusią ją paskaityti.

[Rėmelis/iliustracijos 23 puslapyje]

PAVEIKĖ MILIJONŲ ŽMONIŲ ŠIRDIS

Knyga „Klausykis Didžiojo Mokytojo“ buvo spausdinama trisdešimt dvejus metus. 2003-iaisiais pasirodė pataisytas šios knygos leidimas, pavadintas Sek Didžiuoju Mokytoju. Iki šios dienos išleista per 65 milijonus jos egzempliorių. Knygą apie Jėzaus mokymus galite skaityti daugiau kaip 100 kalbų. Jos teiraukitės Jehovos liudytojų savo vietovėje.

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Mažesnės nuotraukos: mes vaikystėje

Sintija

Nensi

Didžioji nuotrauka: po daugelio metų Ekvadoro filiale