Trisdešimt metų slapta verčiau leidinius

Papasakojo Ona Mockutė

1962-ųjų balandį sausakimšoje Klaipėdos teismo salėje buvau teisiama už nusikaltimus visuomenei. 1961 metų spalį mane suėmė ir apkaltino religine veikla, kuri sovietinėje valstybėje buvo laikoma nusikalstama. Norėčiau paaiškinti, kaip atsitiko, kad mane areštavo ir paskui įkalino už Jehovos liudytojų leidinių nelegalų vertimą.

GIMIAU 1930 metais Lietuvos vakaruose, netoli Baltijos jūros. Prieš man gimstant mama prašė Dievą, kad užaugusi tapčiau vienuole. Tačiau kartą ji pasakė: „Niekaip negaliu melstis prie švento Petro ar kitų statulų. Jos juk negyvos.“ Įsiminė man tie žodžiai, ir ėmiau vengti klauptis bažnyčioje. Kelius sulenkdavau tik prieš pakelės „nukryžiuotąjį“, grįždama iš mokyklos.

Vėliau per Antrąjį pasaulinį karą (1939—1945) mačiau neapsakomų žiaurumų, ir tai sukrėtė mano jauną sielą. Kartą vokiečių okupacijos metais su teta uogavome miške. Netikėtai užėjome dvi dideles užverstas duobes, aplink matėsi kraujo dėmės. Žinojome, jog neseniai nužudė nemažai žydų, tarp jų mano bendramoksles Tesę ir Sarą. Tad supratome aptikusios masinę kapavietę. Priblokšta pravirkau: „Dieve, tu toks geras! Bet kodėl leidi šitokius baisumus?“

1949-aisiais baigiau gimnaziją Klaipėdoje, netoli gimtųjų namų, ir tęsiau anksčiau pradėtas muzikos studijas. Kitais metais įsitraukiau į slaptą studentų politinę veiklą. Neilgai trukus kažkas mus išdavė ir drauge su kitais dvylika buvau suimta. Klaipėdos kalėjime pirmą kartą sutikau Jehovos liudytojus.

Sužinau Biblijos tiesą

Vieną dieną į kamerą įstūmė vidutinio amžiaus moterį. Mums, septynioms jaunoms merginoms, ji maloniai nusišypsojo. Priėjusi paklausiau:

— Miela ponia, moterys, pasodintos į kalėjimą, paprastai ašaroja, bet tamsta šypsotės! Ar galiu paklausti, už ką jūs čia?

— Už tiesą, — atsakė ji.

— O kas yra tiesa? — paklausiau.

Moteris buvo Lidija Peldžius, vokietė Jehovos liudytoja, suimta už savo tikėjimą. Daug kalbėjomės dvasinėmis temomis. Iš Lidijos išgirsti širdį glostantys Biblijos mokymai pakeitė ne tik mano, bet ir dar trijų, kartu sėdėjusių toje kameroje, gyvenimą.

 Tiesa šaknijasi mano širdyje

Už pogrindinę politinę veiklą, nukreiptą prieš sovietų okupaciją, man priteisė 25 metus kalėjimo ir dar 5 tremties. Kalėjimuose ir darbo lageriuose Sibiro platybėse sutikau nemažai liudytojų, kurių dėka geriau pažinau Dievą bei jo tikslus. Tie liudytojai, kaip ir anksčiau minėta Lidija, buvo nuteisti už savo tikėjimą.

Per tuos metus ne tik augau Biblijos pažinimu, bet ir dalinausi tomis žiniomis su kitais. Nors nebuvo galimybės pasikrikštyti — simbolizuoti savo pasiaukojimą Dievui, kiti kaliniai ir kalėjimo prižiūrėtojai laikė mane Jehovos liudytoja. Po aštuonerių metų, 1958-aisiais, mane išleido į laisvę. Į Lietuvą grįžau be sveikatos, užtat mano tikėjimas Jehova buvo stiprus.

Pradedu versti leidinius pogrindyje

Lietuvoje tada buvo likęs tik būrelis liudytojų. Visi kiti kalėjo arba buvo ištremti į Sibirą. 1959 metais du iš tremties grįžę liudytojai pasiūlė man versti biblinius leidinius į lietuvių kalbą. Mielai sutikau imtis tokios atsakomybės — man tai buvo garbė.

1960-ųjų kovą pradėjau vertimo darbus, o liepą buvau slapta pakrikštyta Dubysoje. Dėl KGB (Valstybės saugumo komiteto) įtakos negalėjau gauti darbo, taigi gyvenau pas tėvus. Į mano įsitikinimus jie žiūrėjo palankiai. Ganiau tėvų ir kaimynų karves ir tuo pat metu verčiau straipsnius. Turėjau gražų „kabinetą“ — sėdėjau ant kelmo, o aplink tarsi kilimas žaliavo žolė. Virš galvos mėlynavo dangus, o rašomąjį stalą atstojo mano keliai.

Netrukus supratau, jog atviroje ganykloje versti pavojinga, nes saugumo agentai ar jų užverbuoti skundikai galėjo lengvai mane pastebėti. Tad kai tik atsirado slaptavietė, kur galėjau dirbti, iš tėvų namų išsikrausčiau. Teko plušėti ir daržinėse, kur už pertvaros gyvuliukai girdėdavo mano rašomosios mašinėlės stuksenimą.

Elektros nebuvo, todėl versdavau tik dienos šviesoje. Mašinėlės tarškėjimą užgoždavo prie daržinės dūzgiantis brolių specialiai padarytas vėjo malūnėlis. Kai sutemdavo, eidavau į trobą valgyti vakarienės, paskui — į daržinę miegoti ant šieno.

1961-ųjų spalį mane ir dar du liudytojus suėmė už religinę propagandą. Taip 1962-aisiais byla atsidūrė teisme, apie kurį užsiminiau pradžioje. Valdžia patenkino mūsų prašymą — paskelbė viešą teismo posėdį. Mes džiaugėmės galėdami paliudyti daugeliui klausytojų (Morkaus 13:9). Išgirdau nuosprendį — treji metai laisvės atėmimo; mane išsiuntė į Talino kalėjimą. Kiek man žinoma, ten tuo metu aš buvau vienintelė nuteista už tikėjimą. Apie Biblijos mokymus pasakojau ir tame kalėjime besilankantiems miesto valdininkams.

Vėl galiu versti

Kai 1964 metais mane paleido iš kalėjimo Estijoje, grįžau į Lietuvą. Toliau verčiau mūsų leidinius, dažniausiai iš rusų kalbos. Darbo turėjau apsčiai. Nors padėdavo ir kiti, šioje visalaikėje tarnyboje darbavausi tik aš viena. Dažnai dirbau nuo aušros lig sutemos septynias dienas per savaitę. Be  Jehovos pagalbos man tikrai nebūtų užtekę jėgų to padaryti.

Suvokdama, koks svarbus šis darbas, visada stengiausi būti atsargi. Mane slapstydami, aprūpindami maistu ir saugodami, krikščionys broliai ir seserys rizikuodavo net savo šeimos saugumu. Toks bendradarbiavimas mus labai suartino. Kol dirbdavau, šeima, pas kurią būdavau apsistojusi, akylai stebėdavo, ar nesiartina kas nors įtartinas. Perspėjimo ženklas, pavyzdžiui, buvo kokiu geležiniu daiktu dusyk pabelsti į šildymo vamzdžius. Išgirdusi tokį garsą, tuoj pat paslėpdavau viską, kas galėtų išduoti, kuo užsiimu.

Jei pajusdavome, jog namus, kuriuose apsistojau, seka, nedelsdama kraustydavausi kitur. Vien turėti rašomąją mašinėlę be valdžios leidimo jau buvo didelis nusikaltimas, taigi į naują vietą ją pergabendavo kas nors kitas. Tada, dažniausiai naktį, ten persikeldavau ir pati.

Jehova iš tiesų mane saugojo. Nors saugumo pareigūnai neturėjo jokių įkalčių, jie žinojo, kuo užsiimu. Pavyzdžiui, kai 1973-iaisiais buvo teisiami aštuoni Jehovos liudytojai, prokuroras iškvietė mane apklausai. Jis be užuolankų paklausė:

— Tai kiek gi jūs, Mockute, per visą laiką prispausdinote literatūros?

Pasakiau, jog į šį klausimą atsakyti negaliu.

— O į kokį galite? — pasišaipė jis.

— Į tokį, kuris nesusijęs su šia veikla, — atsakiau.

Permainų vėjai

Baigiantis devintajam dešimtmečiui padėtis Lietuvoje pradėjo keistis. Slapstytis nuo valdžios pareigūnų jau nebereikėjo. 1990-aisiais vertimo darbo ėmėsi kiti, o 1992 metų rugsėjo 1-ąją buvo įkurtas nedidelis vertimo biuras Klaipėdoje — mieste, kur ir aš galiausiai apsigyvenau.

Vertėja iš viso dirbau 30 metų 16-oje įvairių vietų. Savo namų neturėjau. Bet kaip džiaugiuosi matydama mūsų darbo vaisius! Dabar mano šalyje yra apie 3000 Jehovos liudytojų. Vertimo darbas, kurį kadaise paslapčia dariau daržinėse ir palėpėse, dabar atliekamas šalia Kauno įsikūrusiame puikiame Lietuvos filiale.

Nors praėjo kone 60 metų, vis prisimenu tą netikėtą susitikimą šaltoje Klaipėdos kalėjimo kameroje. Kaip nuostabiai jis pakeitė mano gyvenimą! Visada liksiu dėkinga mūsų didžiajam Kūrėjui Jehovai už tai, kad leido sužinoti tiesą apie jį bei jo tikslus ir suteikė galimybę visą gyvenimą vykdyti jo valią.

[Anotacija 13 puslapyje]

Širdį glostanti Biblijos tiesa, kalėjime išgirsta iš Lidijos, mums keturioms pakeitė gyvenimą

[Iliustracija 12 puslapyje]

Sovietinė spauda rašė apie mano teismą (1962 m.)

 [Iliustracija 14, 15 puslapiuose]

Kai kurie bibliniai leidiniai, kuriuos išverčiau rizikuodama savo laisve

[Iliustracija 15 puslapyje]

Lidija, kuri kalėjime man paskelbė Biblijos tiesą

[Iliustracija 15 puslapyje]

Šios dvi liudytojos (kairėje) Chabarovsko srities kalėjimo lageryje suteikė man daugiau žinių apie Dievą (1956 m.)

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su šia rašomąja mašinėle dirbau draudimo laikais