Tas tingusis tinginys

„GREIČIAU fotoaparatą!“ — šūktelėjau seseriai, priešais save džiunglėse ant tako išvydusi žalią tinginį. Smagiai pasijuokėme, supratusios, jog skubėti nebuvo ko, juk tinginys — vienas lėčiausių gyvūnų pasaulyje.

Norėdama daugiau sužinoti apie šį žinduolį, apsilankiau Avė zoologijos sode, įsikūrusiame La Garita Alahveloje (Kosta Rika). Tai ne tik zoologijos sodas, bet ir gyvūnų gelbėjimo, reabilitacijos ir grąžinimo į gamtą centras. Čia susipažinau su biologe Šerli Ramires — entuziastinga Avė zoologijos sode atliekamų tyrimų vadove. Drauge nuėjome aplankyti vietos gyventoją — tinginį, vardu Pelota (išvertus iš ispanų kalbos — „kamuolys“). Ir išties miegodami tinginiai gali susirangyti į standų kamuolį. Pelota yra dvipirštis Hofmano tinginys, nedidelio šuns dydžio, puriu kailiu, trumpa riesta nosimi ir didelėmis drėgnomis rudomis akimis.

Jau prieš tai buvau išsiaiškinusi, jog tinginiai mėgsta gyventi atsiskyrėliškai ir maždaug kartą per metus atsiveda vienintelį jauniklį. Keturias šešias savaites, kol dar neatjunkytas, mažylis laikosi įsikibęs motinos, bet ir paskui dar kokius penkis aštuonis mėnesius gali joti ant jos pilvo. Per tą laiką patelė iš savo lūpų maitina jauniklį gležnais lengvai virškinamais lapais. Vėliau jauniklis jau pasiskina lapų pats, bet motinos jokiu būdu nepaleidžia. Kol jiedu būna drauge, tinginio patelė taip pat supažindina savo mažylį su nedideliu miško ploteliu, kur šis gyvens.

Dvipirštis, tripirštis, žalias ir šaltas

Sužinojau, jog tada džiunglėse mačiau tripirštį rudagerklį tinginį. Jo kailis aplink akis juodas ir atrodo nelyginant kaukė. Gyvūno uodega trumpa ir stora, šeriai standūs, priekinės galūnės gerokai ilgesnės už užpakalines, o tarp pečių — aukso geltonumo lopinys. Šios rūšies tinginių kaklas turi devynis slankstelius, todėl, ieškodamas savo pamėgtų lapų, tinginys gali pasukti galvą 270 laipsnių kampu. Bet kodėl jis žalias? Šerli paaiškina: „Tas žalsvas atspalvis atsiranda dėl kailyje tarpstančių dumblių.“

Dvipirščių tinginių priekinės galūnės, kitaip nei ilgarankių tripirščių jų gentainių, yra beveik tokio pat ilgio kaip užpakalinės. Šie gyvūnai turi ilgą rusvą su aukso atspalviu švelnų kailį.

Tinginys ištisas dienas tūno priešais saulę medžių viršūnėse. Priklausomai nuo oro temperatūros, jo kūno temperatūra gali svyruoti nuo 24 laipsnių Celsijaus naktį iki 33 laipsnių Celsijaus dieną; toks svyravimų diapazonas didesnis už bet kurio kito žinduolio. Tinginio raumenų masė tokia maža, kad jis nepajėgia drebėti ir išlaikyti šilumą. Štai kodėl jis dažnai miega susisukęs į kamuolį — taip tausoja šilumą. Jo trumpaplaukė švelni povilnė yra gera izoliacija. O dėl miego — tai tikra tiesa — tinginys gali miegoti 20 valandų per parą!

Ilgai trunkantys pietūs

Maisto virškinimo procese dalyvaujančioms bakterijoms funkcionuoti ir fermentacijai vykti reikalinga šiluma. Kadangi tinginio kūno temperatūra žema, medžiagų apykaita jo organizme vyksta neįtikėtinai lėtai. Kol tinginio skrandyje, susidedančiame iš daug kamerų, lapai praeina visas virškinimo stadijas, gali prireikti net mėnesio, ir tik tada jie patenka į plonąsias žarnas. Jeigu per lietingąjį  sezoną iš eilės pasitaiko daug vėsių dienų, šie gyvūnai gali mirti iš bado, net kai jų skrandis prikimštas maisto. „Tinginiams, — aiškina Šerli, — saulės šiluma būtina virškinimui.“

Paskui ji priduria: „Kaip zoologijos sodo prižiūrėtoja, besirūpinanti gyvūnais ir valanti jų narvus, turiu pasakyti, jog labiausiai man šie gyvūnai patinka dėl to, kad tuštinasi ir šlapinasi tik kartą per savaitę! Jie nusileidžia žemyn, išsirausia duobutę ir užkasa savo išmatas. Tai vienintelis reikalas, kurį tinginiai atlieka būdami ant žemės.“

Sukurti gyventi aukštyn kojom

Kone visa, ką tiktai tinginiai veikia — ėda, miega, poruojasi, veda jauniklius — jie daro kybodami medžiuose. Tie nedideli žinduoliai Kūrėjo išradingai sumanyti taip, kad gyventų kybodami aukštyn kojom. Priekinių ir užpakalinių galūnių pirštais su septynių centimetrų ilgio nagais jie nelyginant kabliais apkabina šakas ar vijoklius ir taip už jų laikosi. Kad tinginių oda neperšlaptų nuo atogrąžų liūčių, priešinga kryptimi auga net jų plaukai! Jie persiskiria ant pilvo ir krypsta į abi šalis nugaros link — atvirkščiai nei visų kitų žemės gyvūnų — taigi vanduo nuo kailio nubėga tuoj pat. Žemėje tinginys nevikrus, netgi kerėpliškas, tačiau aukštai ant šakų jis — tikras tingaus grakštumo įsikūnijimas. Įdomu, kad tinginys yra ir puikus plaukikas!

Ką dar sužinojau apie šį ramų medžių viršūnių čiabuvį? Išaiškėjo du dalykai. Pirma, tinginys stebėtinai gajus — geba išgyventi sužalotas ir netgi gavęs nuodų dozę, kuri kitiems žinduoliams būtų mirtina. Jo sunkios žaizdos sparčiai gyja, ir į jas retai kada teįsimeta užkratas. Taigi medicinos mokslui būtų naudinga perprasti, kaip veikia tinginio imuninė sistema. Ir antra, žmonėms, kurie nuolat skuba ir visada jaučia įtampą, vertėtų, kaip tam tinginiui, bent jau kažkiek išmokti ją sumažinti ir visko per daug neimti į galvą. (Atsiųsta.)

 [Rėmelis/iliustracijos 15 puslapyje]

„SVETINGAS ŠEIMININKAS“

Žalsvą atspalvį tinginio kailis įgauna dėl simbiozės ryšiais su juo susijusių dumblių. Jie auga gyvūno paviršinių plaukų grioveliuose, einančiuose per visą plauko ilgį. Tinginys svetingai „leidžia“ dumbliams augti, o tie „atsidėkodami“ gamina maistingąsias medžiagas, kurios į gyvūno organizmą patenka, kai šis laižosi kailį, arba tiesiog pačios susigeria per odą. Dėl pilkšvai žalios spalvos tinginys atrodo tarsi nuo medžio šakos karantis sausų lapų kuokštas — ideali maskuotė džiunglėse! Juo ilgiau tinginys gyvena, tuo žalesnis darosi!

[Šaltinių nuorodos]

Viršuje dešinėje: © Michael and Patricia Fogden; apačioje: © Jan Ševčík