Jaunimas klausia

Kaip ištverti, kai miršta mama ar tėtis?

„Kai mirė mama, pajutau visišką vienatvę ir baisią tuštumą. Mama visada buvo ta grandis, kuri vienijo mūsų šeimą“ (Karen). *

TIK nedaugelis dalykų gyvenime gali paveikti labiau, nei kurio iš tėvų mirtis. Tu turi ne tik ištverti baisų netekties skausmą, bet ir žinoti, kad tavęs veikiausiai laukia visiškai kitokia ateitis, negu tikėjaisi.

Galbūt vyleisi, kad mylima mama ar tėtis bus šalia, kai galiausiai gausi vairuotojo pažymėjimą, baigsi mokyklą arba dalysies su jais džiaugsmu savo vestuvių dieną. Dabar tos viltys sudužo, palikdamos tave nuliūdusį, nusivylusį ar net apimtą pykčio. Kaip suvaldyti jausmus, kurie užplūsta mirus vienam iš tėvų?

„Ar mano reakcija normali?“

Kai iš tikrųjų suvoki, kad netekai mamos ar tėčio, tave gali apimti įvairiausi jausmai, kurių dar niekada nesi patyręs. Brajenas, kuriam buvo vos 13, kai nuo širdies infarkto mirė jo tėtis, sako: „Tą vakarą, kai sužinojome apie mus ištikusią nelaimę, nieko nebepajėgėme daryti — tik apsikabinę vieni kitus verkėme.“ Natali tėtis mirė nuo vėžio, kai ji buvo dešimties. Mergaitė prisimena: „Aš nežinojau, ką jausti. Todėl nejaučiau nieko, išskyrus tuštumą.“

Artimųjų mirtis kiekvieną paveikia skirtingai. Biblijoje rašoma, jog ‘kiekvienas pajunta savo nelaimę ir savo skausmą’ (2 Metraščių 6:29). Turėdamas tai omenyje, pagalvok, kaip tavo mamos ar tėčio mirtis paveikė tave. Žemiau aprašyk: 1) kaip jauteisi, kai tik sužinojai apie kurio iš jų mirtį; 2) kaip jautiesi dabar. *

1) ․․․․․

2) ․․․․․

 Galbūt atsakymai rodo, kad tavo jausmai jau bent kiek aprimo. Tai normalu ir nereiškia, kad mamą ar tėtį pradedi pamiršti. Kita vertus, gali pasirodyti, kad jausmai tebėra tokie pat kaip buvo arba pasidarė dar stipresni. Galbūt sielvartas tave užplūsta bangomis, kurios tai atslūgsta, tai vėl pakyla ir, vaizdžiai tariant, dūžta į krantą, kai visai to nesitiki. Tai irgi normalu, — net jeigu taip jautiesi po kurio iš tėvų mirties praėjus ne vieneriems metams. Kad ir kaip sielvartas pasireikštų, svarbiausia, kaip jį ištverti?

Kaip įveikti sielvartą

Nesistenk sulaikyti ašarų! Rauda padeda sumažinti širdgėlą. Tačiau galbūt jautiesi kaip Alisija, kuri, kai mirė jos mama, buvo 19. Ji pasakoja: „Maniau, kad, jeigu reaguosiu per daug emocingai, kitiems atrodys, jog man stinga tikėjimo.“ Bet pagalvok — Jėzus Kristus buvo tobulas žmogus, tvirtai tikintis Dievą. Tačiau mylimam draugui Lozoriui mirus „Jėzus pravirko“ (Jono 11:35). Todėl nebijok išsiverkti. Tai nereiškia, kad tau trūksta tikėjimo! Alisija sako: „Galiausiai ėmiau verkti ir liejau ašaras kasdien.“ *

Įveik kaltės jausmą. „Visada nueidavau į mamos miegamąjį antrame aukšte, ją pabučiuodavau ir palinkėdavau labos nakties, — sako Karina, kuriai, kai mirė jos mama, buvo 13. — Bet kartą to nepadariau. Kitą rytą mama buvo mirusi. Kad ir kaip būtų keista, jaučiu kaltę tiek dėl to, kad neužėjau pas ją tą paskutinį vakarą, tiek dėl viso, kas nutiko kitą rytą. Tėtis tada buvo išvykęs verslo reikalais ir prašė, kad mes su sese mamą prižiūrėtume. Bet mudvi ilgai miegojome. Kai įėjau į mamos kambarį, ji nebekvėpavo. Pasijutau baisiai, nes, kai tėtis išvyko, jai buvo viskas gerai!“

Gal ir tu, kaip Karina, jauti tam tikrą kaltę, kad kažko nepadarei. Galbūt netgi nuolat kamuoji save galvodamas: „O jei tik...“. „O jei tik būčiau prikalbinęs tėtį pasirodyti gydytojui.“ „O jei tik būčiau užėjusi pas mamą anksčiau.“ Jeigu slegia tokios mintys, turėk omenyje, kad apgailestauti dėl dalykų, kuriuos tau norisi, kad būtum padaręs kitaip, visiškai normalu. Iš tikrųjų, jeigu būtum žinojęs, kas atsitiks, kitaip būtum ir pasielgęs. Bet tu nežinojai. Todėl jausti kaltės nereikėtų. Tu nesi kaltas dėl savo mamos ar tėčio mirties! *

Išsikalbėk. Patarlių 12:25 sakoma: „Geras žodis pralinksmina.“ Jei slopinsi savo jausmus, įveikti sielvartą tau gali būti sunku. Kita vertus, jei išliesi širdį žmogui, kuriuo pasitiki, jis turės progos tave padrąsinti „geru žodžiu“  tada, kai tau to labiausiai reikia. Tad kodėl nepabandžius pasinaudoti vienu ar daugiau iš toliau pateiktų patarimų?

Pasikalbėk su tuo iš tėvų, su kuriuo likai. Nors sutuoktinio netekusiam tavo tėčiui ar mamai dabar sunku, jis arba ji, be abejo, nori tave palaikyti. Todėl neslėpk, kaip jautiesi. Tokie pokalbiai tikrai apmalšins tavo skausmą ir jus dar labiau suartins.

Kad būtų lengviau pradėti pokalbį, užsirašyk du tris dalykus, kuriuos norėtum sužinoti apie savo mirusią mamą ar tėtį, ir tada paprašyk, kad tas iš tėvų, kurį dar turi, apie tai papasakotų. *

․․․․․

Kalbėkis su artimais draugais. Biblijoje sakoma, jog tikras draugas kaip „brolis pasirodo nelaimėje“ (Patarlių 17:17, Brb). „Kartais padeda tas, iš kurio pagalbos mažiausiai tikiesi, — sako Alisija. — Todėl nebijok kalbėti apie tai, kas tave slegia.“ Reikia pripažinti, jog kalbėtis tokia tema gali būti kiek keblu, ypač jei tiek tau, tiek draugui sunku rasti tinkamų žodžių. Vis dėlto galiausiai tokios pastangos suteiks tau palengvėjimą. Deividas, kuris būdamas vos devynerių neteko tėvo, kai šį ištiko širdies infarktas, pasakoja: „Aš tiesiog užsisklendžiau savyje. Man būtų buvę ne taip sunku, jeigu būčiau daugiau apie tai kalbėjęs. Taip būčiau lengviau įveikęs savo širdgėlą.“

Atverk širdį Dievui. Savo jausmus maldoje išliejęs Jehovai Dievui, veikiausiai pasijusi daug geriau (Psalmyno 62:9 [62:8, Brb]). Tai  nėra viena iš tų propaguojamų psichologinės savigydos priemonių. Malda tu kreipiesi į „visokios paguodos Dievą, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte“ (2 Korintiečiams 1:3, 4).

Dievas guodžia per savo šventąją dvasią. Ji gali tau įkvėpti „visa viršijančios jėgos“, kad įstengtum ištverti širdgėlą (2 Korintiečiams 4:7, Brb). Dievas taip pat teikia „Raštų paguodą“ (Romiečiams 15:4). Todėl prašyk jo dvasios ir skirk laiko skaityti padrąsinančias mintis iš jo Žodžio, Biblijos (2 Tesalonikiečiams 2:16, 17). Kodėl neturėti po ranka sąrašo Šventojo Rašto eilučių, kurios tave ypač guodžia? *

Ar ateis laikas, kai skausmo nebeliks?

Kad sielvartas atlėgtų, reikia laiko. „Tu negali tiesiog imti ir nebesielvartauti, — sako Brijana, kurios mama mirė, kai jai buvo 16. — Buvo dienų, kai verkdavau tol, kol netekusi jėgų užmigdavau. Kartais stengdavausi sutelkti dėmesį ne į tai, kad nebeturiu mamos, bet į Jehovos pažadus, kad rojuje vėl galėsiu džiaugtis gyvenimu drauge su ja.“

Biblija mus užtikrina, kad rojuje, kurį turi omenyje Brijana, „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apreiškimo 21:3, 4). Tu irgi įsitikinsi, kad apmąstydamas tokius pažadus lengviau pakelsi mamos ar tėčio netektį.

Daugiau rubrikos „Jaunimas klausia“ straipsnių anglų kalba galima rasti tinklalapyje www.watchtower.org/ype

[Išnašos]

PAMĄSTYK

▪ Kokiu šio straipsnio patarimu pasinaudosi? ․․․․․

▪ Žemiau parašyk kelias Rašto eilutes, kurios paguos, kai slegia, regis, nebepakeliamas sielvartas. ․․․․․

[Rėmelis 11 puslapyje]

NETRAMDYK AŠARŲ [...] JUK ŠIE ŽMONĖS VERKĖ!

Abraomas (Pradžios 23:2).

Juozapas (Pradžios 50:1).

Dovydas (2 Samuelio 1:11, 12; 18:33).

Lozoriaus sesuo Marija (Jono 11:32, 33).

Jėzus (Jono 11:35).

Marija Magdalietė (Jono 20:11).

[Rėmelis/iliustracija 12 puslapyje]

PRADĖK RAŠYTI DIENORAŠTĮ

Tau galbūt bus daug lengviau pakelti sielvartą, jei užsirašinėsi mintis apie mamą ar tėtį, kurio netekai. O rašyti ­tikrai yra apie ką. Štai keli patarimai.

▪ Užrašyk keletą su mirusiuoju susijusių malonių prisiminimų.

▪ Užrašyk mintis, kurias dabar taip no­rėtum, kad būtum išsakęs mamai ar ­tėčiui, kol ji ar jis buvo gyvas.

▪ Įsivaizduok, kad turi jaunesnę sesutę ar broliuką, kuris jaučiasi kažkuo kaltas dėl mamos ar tėčio mirties. Užrašyk, kaip tu vaiką paguostum. Tai gali padėti įveikti kaltės jausmą ir tau pačiam.

[Rėmelis 13 puslapyje]

PATARIMAS SUTUOKTINIO NETEKUSIAM TĖČIUI AR MAMAI

Sutuoktinio mirtis smogia itin skaudžiai. Tačiau tuo pačiu metu pagalbos reikia jūsų paaugliui, sūnui arba dukrai. * Kaip galite padėti jam pakelti sielvartą, kai sielvartaujate pats?

Priešinkitės polinkiui slėpti jausmus. Daug vertingiausių gyvenimo pamokų jūsų vaikas išmoksta jus stebėdamas. Ne išimtis ir kaip išmokti pakelti širdgėlą. Todėl nemanykite, jog dėl vaiko turite pasirodyti neva esąs stiprus ir slėpti nuo jo savo skausmą. Tokiu elgesiu tiktai galite išmokyti savo paauglį elgtis taip pat. Priešingai, matydamas jūsų sielvartą, jis mokosi, kad dažniausiai jausmus geriau rodyti, o ne slėpti, ir kad visiškai normalu būti liūdnam, suirzusiam ar net piktam.

Skatinkite paauglį išsikalbėti. Nedarydamas spaudimo skatinkite vaiką išsakyti, kas yra jo širdyje. Jeigu jis varžosi, kodėl neaptarus šio straipsnio su juo drauge? Taip pat kalbėkite su juo apie puikias akimirkas, kurias praleidote su dabar jau mirusiu sutuoktiniu. Neslėpkite, kaip sunku jums ištverti jo netektį. Girdėdamas, kaip išsakote savo jausmus, paauglys mokosi elgtis taip pat.

Pripažinkite savo ribotumus. Suprantama, tuo sunkiu metu jūs norite savo vaikui būti patikima atrama. Bet turėkite omenyje, kad jūsų mylimo sutuoktinio mirtis jus labai paveikė, ir kurį laiką jūsų emocinė, protinė ir fizinė ištvermė gali būti susilpnėjusi (Patarlių 24:10, Brb). Todėl galbūt reikėtų kreiptis pagalbos į kitus suaugusius šeimos narius ar supratingus draugus. Taip elgtis būtų brandu. Patarlių 11:2 sakoma: „Pas kukliuosius ateina išmintis.“

Bet labiausiai padėti jums gali pats Jehova Dievas, kuris savo garbintojams yra pažadėjęs: „Aš, Viešpats, tavo Dievas, laikau tavo dešinę. Aš — tas, kuris tau sako: ‘Nebijok, aš tau padėsiu!’“ (Izaijo 41:13).

[Išnaša]

[Iliustracija 11 puslapyje]

Sielvartas gali būti kaip bangos, kurios dūžta į krantą, kai visai to nesitiki