Kanojos — Kanados „tobulas transportas“

PRANCŪZŲ tyrinėtojas Samiuelis de Šamplenas, įveikęs Atlanto vandenyną, plaukė aukštyn Šventojo Lauryno upe dabartinės Kanados teritorijoje. Netrukus netoli vietovės, kur dabar įsikūręs Monrealis, kelią jam pastojo didžiulės kliūtys — Lašino slenksčiai. Kaip jis rašė savo dienoraštyje 1603-iaisiais, bet kokios pastangos aplenkti slenksčius laivais būtų buvusios bergždžios, o prasibrauti pro miško tankmę — nerealios. Tad kaip Šamplenas su savo bendražygiais tęsė kelionę?

Jie pasekė vietos gyventojų pavyzdžiu ir pasinaudojo kanojomis. „Jomis, — rašė Šamplenas, — laisvai ir greitai galima apkeliauti visą šalį tiek mažomis, tiek didelėmis upėmis.“

„Tobulas transportas“

Kanados ežerai ir upės išties buvo idealūs „greitkeliai“, ir kanojos buvo laikomos nepamainoma susisiekimo priemone. Jomis čiabuviai plaukdavo išžvalgyti vietovių, medžioti, gabendavo krovinius. Aišku, kanojų išvaizda ir gamybos būdai įvairavo, nelygu kam jos buvo skirtos ir kokių buvo vietinių žaliavų joms gaminti. Štai Kanados vakarų pakrantėje kanojos buvo skaptuojamos iš didžiosios tujos. Išskobę rąstą, ertmę pripildydavo vandens ir karštų akmenų. Mediena taip suminkštėdavo, kad ją būdavo galima formuoti, kaip  nori. Kai kuriomis iš šių kanojų buvo įmanoma pergabenti iki dviejų tonų krovinių. Jūroje kanojomis plaukti buvo galima greit ir saugiai, todėl jos tiko didelių jūros žinduolių, netgi banginių, medžioklei.

Turbūt populiariausios Šiaurės Amerikoje buvo beržo žievės kanojos, padarytos iš išorinio minkšto karnienos sluoksnio. Ypač dėl medžiagos, vadinamos betulinu, beržo žievė yra patvari ir nepraleidžia vandens. Be to, ji nepaprastai lanksti ir tampri. „Beržo žievės kanojos nebijo slenksčių, kurie medines brezentu dengtas kanojas sugadintų“, — aiškina kanojų gamintojas Deividas Gidmarkas.

Beržo žievės kanojoms gaminti taip pat naudojama beržo bei kedro mediena, melsvosios eglės šaknys ir medžio derva. Kadangi visų šių žaliavų yra miške, kanojas remontuoti gana lengva. Tokie luotai palyginus nesunkūs, kai juos tenka pernešti, susidūrus su pavojingais slenksčiais ir kitokiomis kliūtimis. Be to, jie nekenksmingi aplinkai. Kanojai susidėvėjus, ji tiesiog supūva kaip nulūžęs medis.

Kanojos buvo daromos įspūdingai. Kaip rašė vienas XIX amžiaus keliautojas, vietos gyventojai „nenaudoja nei vinių, nei varžtų — viską siuva ir riša“. „Siūlės, dygsniai bei mazgai yra tokie taisyklingi, tvirti ir dailūs, kad nieko geriau ir nesugalvotum.“

Kol dar nebuvo geležinkelio, kone visoje Kanadoje kanojos buvo greičiausia ir patikimiausia transporto priemonė. Net paleidus traukinius, jos neatgyveno iškart, nes žmonės dažnai keliaudavo tiek traukiniais, tiek kanojomis.

Šiaurės Amerikos senbuviams kanojos buvo tokios svarbios, kad tai atsispindėjo jų kultūroje ir įsitikinimuose. Pasak kai kurių vietinių legendų, išsigelbėjusieji iš didžiulio tvano plaukė kanojomis, o ne Nojaus arka.

Kanojos šiandien

Irstytis kanojomis Kanadoje tebėra populiaru, bet daugiausia poilsiaujant. Deja, medžių, tinkamų beržo žievės kanojoms, vis mažėja. Tačiau yra kitų lengvai prieinamų medžiagų, kaip antai aliuminis, brezentas, mediena, stiklo pluoštas.

Garsus kanojininkas Bilas Meisonas paminėjo kitą plaukimo kanojomis privalumą: „Kelionė kanoja senoviniais vandens keliais — puikus būdas vėl atgaivinti mūsų nutrūkusį ryšį su gamta ir Kūrėju, kuris taip seniai visa darniai susiejo.“ Daugelis nuoširdžiai tam pritars!

[Rėmelis/iliustracija 11 puslapyje]

KAJAKAI

Eskimai gyvena toje Kanados dalyje, kur nėra miškų. Bet ir jie darėsi valtis iš ruonių bei šiaurinių elnių odos, kaulų, taip pat medžių, kuriuos į krantą išmesdavo Arkties vandenynas. Kad valtys nepraleistų vandens, jas ištepdavo gyvūnų taukais. Taip atsirado kajakai.

Nuo įprastų kanojų kajakai labiausiai skiriasi savo dengtu viršumi, kuris suteikia saugumo. Kajakui apsivertus uždangalas sulaiko, kad į vidų nepribėgtų daug vandens. Šiuolaikiniai kajakai paprastai gaminami iš stiklo pluošto bei kitų sintetinių medžiagų.

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 10 puslapyje]

Library of Congress