Biblijos požiūris

Ar religinės paslaugos turėtų būti mokamos?

DAUGELYJE pasaulio šalių tiek vadinamųjų krikščioniškų, tiek nekrikščioniškų religijų dvasininkai už religines paslaugas ima mokestį. Už krikštą, vestuves, laidotuves neretai tenka mokėti šimtus ir net tūkstančius dolerių.

Kai kurie dvasininkai iš valstybės lėšų gauna atlyginimą. Jiems mokama už ceremonijų ir ganytojiškų pareigų atlikimą bei posėdžių, kuriuose leidžiami įstatymai, atidarymą malda. Visuomenė tokius patarnavimus galbūt vertina, o bažnyčioms reikia pinigų apmokėti einamąsias išlaidas. Bet ar Biblija pateisina įprotį mokėti už religines apeigas ar net versti žmones jaustis įpareigotus tai daryti?

„Prekybos namai“?

Kai Jėzus Kristus gyveno žemėje, žydų religiniai vadovai ir kai kurie kiti žmonės matė, jog šventės, ypač Pascha, yra gera proga pasipelnyti, ir tuo naudojosi. Ar Jėzus į tai žiūrėjo palankiai? Ne! Biblijoje pasakojama, kad jis „išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus“. Jėzus paliepė: „Iš mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų!“ (Jono 2:14-16).

Panašiai buvo VIII a. p. m. e. pranašo Michėjo dienomis. Pasak Biblijos, Izraelio religiniai vadai ‘pamynė teisingumą’, o kunigai ‘mokė už atlyginimą’. Taip elgdamiesi jie vis tiek tvirtino, kad Dievas juos palaiko, sakydami: „Argi Viešpaties nėra tarp mūsų?“ (Michėjo 3:9, 11, Brb). Bet Dievo Jehovos tarp jų tikrai nebuvo. Priešingai, jis bjaurėjosi jų elgesiu ir tai aiškiausiai leido suprasti per savo pranašą.

Šiais laikais daugybė religinių vadovų iš godumo griebiasi tos pačios taktikos ir taip garbinimo vietas paverčia „prekybos namais“. Iš esmės religinės organizacijos kaip visuma yra įsitraukusios į verslą ir neretai labai daug pasipelno iš klestinčios prekybos religiniais atvaizdais ir begale kitų religinių reikmenų * (1 Jono 5:21).

„Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“

Pavesdamas savo apaštalams skelbti gerąją naujieną, gydyti ligonius ir net prikelti mirusius, Jėzus prisakė: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mato 10:7, 8). Taigi  jo tikriesiems sekėjams imti mokesčio už tarnybą kitų labui buvo nevalia. Negana to, pats Jėzus parodė pavyzdį tarnaudamas žmonėms be jokio atpildo.

Sekdamas Jėzaus pavyzdžiu, be atlygio savo tarnystę atliko ir apaštalas Paulius (1 Korintiečiams 9:18). Kai pristigdavo lėšų, jis dirbdavo pasaulietinį darbą — gamindavo palapines (Apaštalų darbų 18:1-3). Todėl apie save ir bendražygius misionierius galėjo pasakyti: „Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu“ (2 Korintiečiams 2:17). Bet iš kur tuomet religinei bendruomenei gauti lėšų savo reikmėms, pavyzdžiui, įsigyti arba išsinuomoti vietą sueigoms?

„Dievas myli linksmą davėją“

Jehovos liudytojų organizacijos lėšų šaltinis yra savanoriškos aukos. Jie taiko principą: „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Korintiečiams 9:7). Todėl liudytojai neima mokesčio už religinius leidinius arba paslaugas, teikiamas per krikštą, vestuves, laidotuves. Taip pat jie nereikalauja dešimtinės ir sueigų metu per rankas nesiunčia lėkštelės piniginėms aukoms. Kiekvienas, norintis paremti jų pasaulinį skelbimo darbą, liudytojų sambūriuose gali pasinaudoti aukų dėžutėmis, kurios yra pernelyg į akis nekrentančiose vietose.

Visame pasaulyje Jehovos liudytojai savanoriškomis aukomis išlaiko Karalystės ir asamblėjų sales, filialus, spaustuves, taip pat padeda nukentėjusiems per stichines nelaimes. Kai kurie, kaip Jėzaus pagirta beturtė našlė, gali aukoti tik šiek tiek (Luko 21:2). Kiti paaukoti gali daug. Kad ir kaip būtų, tie, kas taiko Biblijoje užrašytus principus ir aukoja pagal savo išteklius, jaučia vidinį pasitenkinimą, tikrą džiaugsmą ir yra Dievo gausiai laiminami (Apaštalų darbų 20:35; 2 Korintiečiams 8:12).

[Išnaša]

AR ŽINOTE?

● Ką Jėzus pasakė tiems, kurie prekiavo šventykloje? (Jono 2:14-16)

● Ar krikščionių apaštalas Paulius ėmė mokestį už religinę tarnystę kitų labui? (2 Korintiečiams 2:17)

● Kokios aukos džiugina Jehovą? (2 Korintiečiams 9:7)

[Anotacija 23 puslapyje]

„Iš mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų!“ (Jono 2:14-16)