Ar mokslas išstūmė Dievą?

BRITŲ filosofas Antonis Flu (Flew) ištisus 50 metų savo amžininkų tarpe buvo didžiai gerbiamas ateistas. 1950 metais išleistas jo veikalas „Teologija ir falsifikacija“ (Theology and Falsification) „tapo šio [XX] amžiaus daugiausia kartų perspausdintu filosofiniu leidiniu“. 1986-aisiais Flu buvo pavadintas „pačiu įtakingiausiu iš šiuolaikinių teizmo (tikėjimo Dievu, dievais) kritikų“. Todėl daugelis buvo šokiruoti, kai 2004 metais Flu paskelbė pakeitęs savo pasaulėžiūrą.

Kas paskatino šį filosofą atsisakyti ankstesnių pažiūrų? Trumpai tariant, — mokslas. Flu įsitikino, jog nei visata, nei gamtos dėsniai, nei pati gyvybė negalėjo atsirasti atsitiktinai. Ar tokia išvada logiška?

Kaip atsirado gamtos dėsniai?

Fizikas ir mokslinių knygų autorius Polis Deivisas (Davies) teigia, jog mokslas atlieka puikų darbą paaiškindamas fizinius reiškinius, pavyzdžiui, lietų. Bet toliau jis tęsia: „Kai, pavyzdžiui, reikia atsakyti į [...] klausimą, „kodėl egzistuoja gamtos dėsniai?“, viskas jau toli gražu ne taip aišku. Tokio pobūdžio klausimams mokslo atradimai didelės įtakos neturi: daugelis išties svarbių klausimų taip ir lieka neatsakyti nuo pat civilizacijos užgimimo ir tebeglumina mus ligi šiol.“

„Svarbiausia netgi ne tai, kad gamtoje pilna dėsningumų, — 2007 metais rašė Flu, — bet tai, kad šie dėsningumai yra matematiškai tikslūs, visuotiniai ir „susieti tarpusavyje“. Einšteinas juos vadino „materijoje įkūnytu protu“. Todėl turėtume kelti klausimą, kaip galėjo atsitikti, kad gamta sukomplektuota būtent taip? Kaip tik šį klausimą kėlė — ir į jį atsakė — mokslininkai, pradedant Niutonu ir baigiant Einšteinu bei Heizenbergu (Heisenberg). Jų išvada — čia pasidarbavo Dievo protas.“

Ir išties daug garsių mokslininkų nemano, kad tikėti protingąja Pirmine Priežastimi yra nemoksliška. Kita vertus, paaiškinimas, jog visata, jos dėsniai ir gyvybė atsirado per atsitiktinumą, intelektualiu požiūriu atrodo lėkštas. Mus supanti aplinka kiekvieną dieną liudija, jog bet kokia, — o ypač labai sudėtinga — konstrukcija privalo turėti konstruktorių.

Kurį tikėjimą pasirinksite?

Nors naujieji ateistai mėgsta virš savo stovyklos mojuoti mokslo vėliava, reikia pripažinti, jog tiek ateizmas, tiek teizmas grindžiamas ne vien tiktai mokslu. Abi pažiūrų sistemos  reikalauja tikėjimo: ateizmas — betiksliu aklu atsitiktinumu, teizmas — protingąja Pirmine Priežastimi. Naujieji ateistai skelbia, kad „visokia tikyba yra aklatikystė, — rašo Oksfordo universiteto (Anglija) matematikos profesorius Džonas Lenoksas (Lennox). — Tačiau būtina kategoriškai užakcentuoti, kad jie klysta.“ Todėl esminis klausimas būtų toks: kieno — ateisto ar tikinčio žmogaus — tikėjimas atlaikys patikrinimą? Pakalbėkime kad ir apie tai, kaip atsirado gyvybė.

Evoliucionistai atvirai pripažįsta, jog, nepaisant daugybės prieštaringų teorijų, gyvybės atsiradimą tebegaubia paslaptis. Ričardas Dokinsas (Dawkins), vienas iš labiausiai žinomų naujųjų ateistų, tvirtina, jog, atsižvelgiant į astronominį skaičių planetų, kurių turėtų būti visatoje, gyvybė privalėjo kur nors atsirasti. Bet daugelis visuomenės pripažintų mokslininkų neskuba sutikti su tokiomis išvadomis. Kembridžo universiteto profesorius Džonas Barou (Barrow) teigia, jog tikėjimas „gyvybės ir proto evoliucija kiekviename žingsnyje [atsitrenkia] į sieną. Yra tiek daug veiksnių, kurie sudėtingoje ir nepalankioje aplinkoje gyvybei evoliucionuoti neleistų. Tad daryti prielaidą, jog, paprasčiausiai esant pakankamai laiko ir pakankamai anglies, viskas įmanoma, būtų tikras pasipūtėliškumas.“

Taip pat reikia turėti omenyje, kad gyvybė nėra šiaip cheminių elementų samplaika. Priešingai, jos pagrindą sudaro neįsivaizduojamai sudėtinga informacija, užkoduota DNR. Todėl, kalbėdami apie gyvybės atsiradimą, tuo pačiu kalbame ir apie biologinės informacijos atsiradimą. Kas yra vienintelis mums žinomas informacijos šaltinis? Protas. Ar iš chaotiškų procesų atsirastų sudėtinga informacija, pavyzdžiui, kompiuterio programa, algebros formulė, enciklopedija ar bent jau pyrago receptas? Aišku, ne. Tačiau nė vienas iš čia išvardytų dalykų savo sudėtingumu ir veiksmingumu nė iš tolo neprilygsta informacijai, esančiai gyvųjų organizmų genetiniame kode.

Ar moksliška Pirmine Priežastimi laikyti sėkmę?

Anot ateistų, „visata yra tokia, kokia yra, — paslaptinga — ir tai, kad joje įmanoma gyvybė, yra grynas sutapimas“, — aiškina Polis Deivisas. „Jei būtų kitaip, — teigia ateistai, — nebūtų nei mūsų pačių, nei mūsų diskusijų. Visatoje viskas gal yra, o gal ir nėra kažkaip sudėtingai susieta, tačiau joje nėra nei konstrukcijos, nei tikslo, nei prasmės — bent jau to, kas mums atrodytų logiška.“ „Tokios pozicijos pranašumas, — sako Deivisas, — yra tas, kad ją lengva apginti, taip lengva, kad, esant reikalui, gali išsisukti kaip tik nori“, kitaip tariant, rasti patogų pasiteisinimą ir apskritai išvengti šio klausimo.

Knygoje „Evoliucija: teorija griūva“ (Evolution: A Theory in Crisis) molekulinės biologijos specialistas Maiklas Dentonas (Denton) padarė išvadą, kad evoliucijos teorija „turi daugiau bendro su viduramžių astrologija negu su rimta [...] moksline teorija“. Darvino evoliucijos teoriją jis apibūdino kaip vieną didžiausių mūsų laikų mitų.

Pripažinkime, jog bandymas pirminę priežastį paaiškinti sėkmingu atsitiktinumu, iš tiesų dvelkia mitu. Tarkim, archeologas randa  grublėtą daugmaž stačiakampio formos akmenį. Jis daro išvadą, jog akmuo tokį pavidalą įgavo atsitiktinai, ir tai būtų logiška. Bet paskui randa kitą akmenį, iki smulkmenų primenantį žmogaus biustą. Ar manytų, kad akmuo šitaip susiformavo savaime? Ne. Jo racionalus protas sako: „Tai kažkas padarė.“ Panašiai samprotaujama ir Biblijoje: „Kiekvieną namą kas nors stato, o visa ko statytojas yra Dievas“ (Hebrajams 3:4). Ar sutinkate su šiuo teiginiu?

„Kuo daugiau sužinome apie mūsų visatą, — rašo profesorius Lenoksas, — tuo hipotezė, jog yra Kūrėjas — Dievas, kuris ją sukūrė, turėdamas tikslą, įgauna vis daugiau svarumo kaip geriausias paaiškinimas, kodėl ir kaip mes atsiradome.“

Deja, tarp dalykų, kurie pakerta tikėjimą Dievu, yra blogis, daromas prisidengiant Jo vardu. Dėl to ne vienas prieina išvadą, kad žmonijai būtų geriau, jei išvis nebūtų religijos. Ką manote jūs?