Ar religija yra taikdarė?

KRISTAUS Šventojo Kapo bazilika Jeruzalėje, kai kurių laikoma „švenčiausiąja“ bažnyčia krikščioniškajame pasaulyje, kartu yra ir religinių kivirčų bei nesantaikos simbolis. Pasak tradicijos, ji stovi ten, „kur, kaip manoma, buvo palaidotas ir prisikėlė Kristus“. Tačiau ši sakralinė vieta taip pat yra daugybės įnirtingų susirėmimų arena. Dėl teisių naudotis šia bažnyčia tarpusavyje kovoja šešių „krikščioniškųjų“ denominacijų vienuoliai ir dvasininkai. Pastaraisiais metais konfliktai ypač paaštrėjo. Įsikišti ir laikinai perimti bažnyčios kontrolę ne kartą teko automatais ginkluotai riaušių malšinimo policijai.

Smurtu paženklinta religijos istorija

Įvykiai Šventojo Kapo bazilikoje tėra ilgos religinio fanatizmo kurstomų kruvinų skerdynių istorijos fragmentas. Apžvelgiant pastarųjų metų konfliktus įvairiuose pasaulio kraštuose, knygoje Violence in God’s Name (Smurtas Dievo vardu) rašoma: „Nuo Indonezijos iki Šiaurės Airijos, nuo Vidurio Rytų iki Kašmyro, nuo Indijos iki Nigerijos, nuo Balkanų iki Šri Lankos krikščionys, budistai, žydai, hinduistai, musulmonai, sikhai smurtą pateisina, aiškindami, kad taip gina savo religinį savitumą ir interesus.“

Nepaisant to, dauguma religijų taiką ir santarvę skelbia esant pagrindinėmis jų doktrinomis. Šimtmečiais religijos uoliai propagavo altruistinius principus: meilę artimui, žmogaus gyvybės šventumą. Tad argi ne religija savo milžinišką galią turėtų panaudoti taikos labui? Tiems, kas nuoširdžiai tiki Dievą, tikrai vertėtų pasigilinti į šį klausimą.