Kas iš tikrųjų slypi už okultizmo?

APIE mūsų Kūrėją Biblijoje sakoma: „Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jono 1:5). Tai ypač akivaizdu gilinantis į dvasinius dalykus. Tačiau ar dieviška jėga galėtų slypėti už okultizmo? O gal čia veikia kokios piktosios jėgos?

Dažniausios okultizmo apraiškos yra būrimas ir spiritizmas. Jos apima astrologiją, numerologiją, chiromantiją, kerus, užkalbėjimą, taip pat bendravimą su „mirusiaisiais“. Visa tai turi gilias tradicijas. Nemažai jų atsirado dar senovės Babilone, kurio griuvėsiai randami Irake (Izaijo 47:1, 12, 13). Iš Babilono okultizmas paplito po visą senovės pasaulį ir tvirtai įsišaknijo daugelyje kultūrų bei civilizacijų.

Prisiminkime, kas nutiko Filipuose, senovės Makedonijos mieste. Ten būrelis krikščionių, tarp kurių buvo apaštalas Paulius ir gydytojas Lukas, sutiko merginą, turinčią antgamtinių galių. Atkreipkite dėmesį, kaip Lukas, vienas iš rašiusiųjų Bibliją, atskleidė paslaptingą jos galių šaltinį. Jis pasakojo: „Mus pasitiko viena tarnaitė, turinti  spėjimo dvasią [„žyniavimo demoną“, NW]. Spėdama ateitį ji savo šeimininkams daug uždirbdavo“ (Apaštalų darbų 16:16-18).

Taigi šios merginos galios buvo ne iš tikrojo Dievo Jehovos, bet iš demono, piktosios dvasios. Todėl Paulius ir jo bendražygiai nepanoro jos klausytis. Galbūt dabar jums įdomu, kas tie demonai ir iš kur jie atsirado. Ir vėl atsakymo ieškokime Biblijoje.

Kas yra demonai?

Daug anksčiau nei žmones, Jehova danguje sukūrė nesuskaičiuojamą daugybę protingų dvasinių būtybių — „Dievo sūnų“ (Jobo 38:4, 7, Brb). Jie, kaip ir žmonės, turėjo valios laisvę ir ilgą laiką visi ištikimai tarnavo Dievui. Bet ta idilė netikėtai nutrūko. Kodėl?

Kai Dievas sukūrė žmones, vienas dvasinis asmuo pradėjo geisti to, į ką neturėjo teisės — būti garbinamas. Per gyvatę, panašiai kaip pilvakalbys naudojasi lėle, šis nedoras angelas suvedžiojo pirmąją moterį Ievą, įkalbėdamas ją nepaklusti Kūrėjui (Pradžios 3:1-6). Biblijoje šis maištingas angelas, „senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu“ (Apreiškimo 12:9). Jėzus jį apibūdino kaip galvažudį, kuris „niekuomet nesilaikė tiesos“, ir pridūrė: „Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jono 8:44).

Ilgainiui prie Šėtono maišto prisidėjo ir kiti dvasiniai „Dievo sūnūs“ (Pradžios 6:1, 2). Vėliau juos imta vadinti „nusidėjusiais angelais“ ir „angelais, kurie neišlaikė savo prakilnumo, bet paliko savo buveinę“ — jiems paskirtą vietą danguje (2 Petro 2:4; Judo 6). Jie buvo praminti demonais (Jokūbo 2:19). Šie piktieji angelai pasiryžę kuo daugiau žmonių atitraukti nuo tyro garbinimo. Tą patį jie darė ir su izraelitais bibliniais laikais (Pakartoto Įstatymo 32:16, 17). Šiandien, panašiai kaip ir praeityje, Šėtonas su savo demonais gudriai naudojasi religiniu melu (2 Korintiečiams 11:14, 15).

Ieškokite apsaugos!

Nors piktosios dvasios turi antgamtinių galių, mes, Dievui padedant, galime joms pasipriešinti ir kovą laimėti (1 Petro 5:9). Tačiau, norėdami gauti Dievo pagalbą, turime sužinoti jo reikalavimus ir jų laikytis. Turėdamas omenyje savo laikų krikščionis, apaštalas Paulius rašė: „Mes [...] nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu, kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir jam tobulai patiktumėte“ (Kolosiečiams 1:9, 10).

Dievo „valios pažinimą“ įgijo ir daugybė Efezo miesto gyventojų, pasinėrusių į okultizmą. Atkreipkite dėmesį, kaip tiesos pažinimas juos paveikė. Biblijoje rašoma: „Nemaža užsiiminėjusių kerais sunešdavo savo knygas ir visų akyse sudegindavo.“ Beje, tos knygos buvo vertos „penkiasdešimt  tūkstančių sidabro drachmų“. O tai — dideli pinigai! (Apaštalų darbų 19:17-19). Šis ryžtingas poelgis buvo užrašytas mums padrąsinti (2 Timotiejui 3:16).

Apsaugą teikiantys principai

Apsisaugoti nuo demonų yra ir kitų priemonių. Aptarkime tolesnes mintis iš Biblijos.

„Ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo“ (1 Jono 4:1). Kartais astrologų, aiškiaregių, mediumų, raganių spėjimai gali būti išties teisingi. Štai demono apsėstoji iš Filipų apie Paulių ir jo bendražygius kalbėjo tiesą: „Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia jums išganymo kelią“ (Apaštalų darbų 16:17). Vis dėlto Paulius su savo bendratikiais nenorėjo su ja turėti nieko bendra. Negana to, jis paliepė piktajai dvasiai iš merginos išeiti. Tad mums irgi vertėtų patikrinti religinius mokymus, palyginant juos su tuo, kas rašoma Biblijoje (Apaštalų darbų 17:11).

„Taigi būkite klusnūs Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų“ (Jokūbo 4:7). Demonai yra ne tik Dievo, bet ir jūsų priešai. Net nesmalsaukite, kokiais piktais darbais jie užsiima. Verčiau pakluskite Dievui, laikydamiesi iš meilės duotų jo įsakymų, kurie nėra našta (1 Jono 5:3). Pavyzdžiui, senovėje Izraelio tautai Dievas pasakė: „Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris [...] užsiima būrimu, arba yra žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas, arba tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, arba teiraujasi mirusiųjų. Juk kas tik tokius dalykus daro, tas pasibjaurėtinas Viešpačiui“ (Pakartoto Įstatymo 18:10-12). Dievo požiūris nepasikeitė (Galatams 5:19, 20).

„Nėra užkeikimo prieš [Jehovos tarnus]“ (Skaičių 23:23, Brb). Niekam, kas nori įtikti Dievui, demonų nėra ko bijoti. Juk piktosios dvasios dreba Dievo akivaizdoje, žinodamos, kad jis neapsakomai galingas ir netrukus savo jėga jas sunaikins (Jokūbo 2:19). Dievas ‘parodys savo galią dėl tų, kurie su juo visa širdimi’ ir „niekados neleis teisiajam svyruoti“ (2 Metraščių 16:9; Psalmyno 55:22, Brb [55:23]).

„Gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko“ (Mokytojo 9:5). Dievo Žodis moko, jog mirusiųjų tiesiog nėra! Jų neturėtume bijoti, nes jie niekam nebegali kenkti (Izaijo 26:14). Norėdami žmones apgauti, demonai kartais dedasi mirusiųjų dvasiomis. Tuo galima paaiškinti, kodėl „mirusiojo dvasia“ kartais elgiasi visiškai kitaip, nei mielas žmogus, kurį pažinojome.

„Negalite būti Viešpaties vaišių dalyviai ir demonų vaišių dalyviai“ (1 Korintiečiams 10:21, 22). Visi Jehovą mylintys žmonės atsisako knygų, filmų ir kompiuterinių žaidimų, kurie pagrįsti okultizmu arba skatina juo užsiiminėti ir tikėti jo galia. * „Į nieką, kas žema, niekada nekreipsiu žvilgsnio“ (Psalmyno 101:3). Be to, okultizmu persunktose pramogose dažnai propaguojamas smurtas bei amoralumas, o tie, kurie ‘myli Viešpatį’ tokių pramogų šalinasi (Psalmyno 97:10).

Demonai visada stengėsi nuslėpti nuo žmonių savo tikrąją prigimtį. Bet jiems tai pavyko tik iš dalies. Per Bibliją Jehova atskleidžia, kas jie yra iš tikrųjų — piktavališki melagiai ir žiaurūs žmonijos priešai. Kokia priešingybė mūsų Kūrėjui, Jehovai Dievui! Kaip rašoma kitame straipsnyje, jis mus myli, visada sako mums tiesą ir nori, kad laimingi gyventume amžinai (Jono 3:16; 17:17).

[Išnaša]