Biblijos požiūris

Ar Biblija pateisina vergiją?

MEILĖ artimui — vienas pagrindinių Biblijos mokymų. Tačiau meilė niekaip nesuderinama su vergija, apie kurią Šventajame Rašte kalbama kaip apie savaime suprantamą dalyką. Ir tai glumina ne vieną skaitytoją.

Senovėje Dievas leido savo tautai turėti vergų (Pradžios 14:14, 15, NW). Net apaštalų laikais kai kurie krikščionys turėjo vergų arba vergavo patys (Filemonui 15, 16). Ar tai reiškia, jog Biblija pateisina tironišką vergiją?

Visuomeninė santvarka ir Biblijos principai

Dar prieš pradedant rašyti Bibliją, žmonės buvo sukūrę ne vieną visuomeninę santvarką ir ekonominę struktūrą, neatitinkančią Dievo normų. Nors vienus tarpusavio santykius rašytinis Dievo įstatymas draudė, kitus, kaip antai vergiją, toleravo.

Apie senovės Izraelio visuomeninę santvarką leidinyje The International Standard Bible Encyclopedia teigiama: „Tai turėjo panėšėti į broliją, kurioje buvo neleidžiama išnaudoti našlių, našlaičių ar benamių ir privalu padėti skurstantiems.“ Taigi Dievo įstatymas neuždraudė jau susiklosčiusių visuomeninių ir ekonominių santykių, tačiau juos reguliavo taip, kad su vergais būtų elgiamasi humaniškai ir su meile.

Vergovė bibliniais laikais

Aptarkime keletą nuostatų, Dievo duotų per Mozę.

● Už žmogaus pagrobimą ir pardavimą bausdavo mirtimi (Išėjimo 21:16). Jei, nepaisant pastangų nenuskursti, nesugebantis verstis izraelitas prasiskolindavo, jis galėdavo parsiduoti į vergiją. Kartais toks vergas net praturtėdavo ir išsipirkdavo (Kunigų 25:47-52).

● Ilgus šimtmečius trukusi vergija Izraelyje nebuvo tokia slegianti kaip daugelyje kitų tautų. Kunigų 25:39, 40 (Brb) rašoma: „Jei vargo priverstas tavo brolis pats tau parsiduotų, nesielk su juo kaip su vergu. Tetarnauja jis tau kaip samdinys ir įnamis.“ Šitaip buvo nuoširdžiai rūpinamasi beturčiais.

● Jei apsivogęs žmogus neturėdavo iš ko atlyginti žalą, pagal Įstatymą jis galėjo būti parduotas į vergiją (Išėjimo 22:2 [22:3, Brb]). Atidirbęs už skolą, atgaudavo laisvę.

● Dievo įstatymas izraelitams draudė su vergais elgtis žiauriai. Nors šeimininkas turėjo teisę juos drausminti, tuo piktnaudžiauti negalėjo: užmušusiam vergą turėjo būti atkeršyta (Išėjimo 21:20, Jr). O išmušęs akį ar dantį, šeimininkas turėdavo vergą paleisti į laisvę (Išėjimo 21:26, 27).

● Vergauti izraelitai turėjo ne ilgiau  kaip šešerius metus (Išėjimo 21:2). Septintaisiais juos išleisdavo į laisvę. O kas penkiasdešimt metų Įstatymas reikalavo duoti laisvę visiems izraelitams, nepaisant, kiek laiko šie vergavo (Kunigų 25:40, 41).

● Išleisdamas vergą šeimininkas turėjo būti jam dosnus. Pakartoto Įstatymo 15:13, 14 sakoma: „Paleisdamas vergą laisvą, neišsiųsk jo tuščiomis rankomis. Aprūpink jį dosniai iš savo avių kaimenės, iš kluono, iš vynuogių spaudyklos.“

Vėliau, Jėzaus ir apaštalų laikais, klestint Romos imperijai, vergovė buvo savaime suprantamas dalykas. Plintant krikščionybei, gerąją naujieną išgirsdavo ir krikščionimis tapdavo tiek vergai, tiek vergvaldžiai. Nei Jėzus Kristus, nei jo apaštalai ją skelbdami nesiekė pakeisti įsigalėjusios tvarkos. Priešingai, mokė vergus bei vergvaldžius mylėti vieni kitus kaip dvasinius brolius (Kolosiečiams 4:1; 1 Timotiejui 6:2).

Vergovės pabaiga

Kaip ir bet kurį su Biblija susijusį klausimą, vergovės temą nagrinėti reikia atsižvelgiant į kontekstą. Atidžiai tyrinėdami Šventąjį Raštą pastebėsime, kad Dievas žmonių išnaudojimą smerkia.

Taip pat pamatysime, kad vergovė, egzistavusi Dievo tautoje bibliniais laikais, nebuvo tokia žiauri, kokią daugelis šiandien įsivaizduoja. Biblijoje skaitome, jog ateis metas, kai Dievas išvaduos žmones iš bet kokios vergijos. Tada visa žmonija džiaugsis tikrąja laisve (Izaijo 65:21, 22).

AR ŽINOTE?

● Ar Biblija pateisina negailestingą elgesį su vergais? (Kunigų 25:39, 40)

● Kaip su vergais privalėjo elgtis krikščionys? (Kolosiečiams 4:1)

[Anotacija 29 puslapyje]

Dievas smerkia žmonių išnaudojimą

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 29 puslapyje]

© G.M.B. Akash/Panos Pictures